„Žydiškosios Lietuvos“ ir „Lietuvos žydo“ sąvokos yra tvirtai įsišakniję moderniojoje jidiš ir hebrajų literatūroje nuo antrosios XIX a. pusės. Į klausimus apie šių sąvokų kilmę, amžių ir turinį iki šiol nėra atsakyta. Dažnai dėmesys skiriamas terminui Litvakas ir įvairioms jo tautosakinėms, religinėms, ir etnografinėms prasmėms. Šiame darbe įrodinėjama, kad pastarasis terminas yra palyginti naujas, semantiškai įvairialypis, naudojamas tik tam tikroje teritorijoje ir tik Lietuvos žydijos atstovų, ir atsirado kaip menkinamasis epitetas, kurį savo kalboje vartojo ne Lietuvos (Lenkijos, Ukrainos) žydai.Tokią klasikinės žydiškosios civilizacijos sąvoką, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, galima tirti atidžiai skaitant išlikusius hebrajų ar aramėjų kalbų tekstus. Nuo XV a. sąvoka Líto (jidiš kalba tariama LítO; moderniojoje hebrajų kalboje ir anglų kalboje Líta) randama rabinų raštuose. Gilinantis į XVI ir XVII a. rabinų tekstus aptinkame aiškiai suvokiamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąvoką ir išplitusią terminiją, kuri siejama su specifiniu pačios LDK terminu.Papildant istorinį metodą, straipsnio autorius pasitelkia retrospekcinius lingvistinius duomenis, kuriuos per pastaruosius du dešimtmečius surinko ekspedicijų metu po paskutiniųjų lietuviškos jidiš (šiaurės rytų) tarmės gimtakalbių gyvenamąsias vietas Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Šiaurės rytų Lenkijoje ir Šiaurės rytų Ukrainoje. Empirinis tyrimas rodo, kad būdvardis (ir tautovardis) Litviš paplitęs tarp vietinių gyventojų didelėje teritorijoje nuo Baltosios iki Juodosios jūros, kas rodo iš senovės laikų išlikusią šių kaimyninių teritorijų lietuviškosios jidiš tarmės gimtakalbių tapatybę. Teritorija, kurioje buvo kalbama Litviš (lietuviškoji jidiš kalba), driekiasi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ši teritorija labiausiai sutampa su tam tikrais istoriniais periodais buvusiomis LDK teritorijos sienomis, kai šia kalba buvo kalbama „visoje“ ir „tiktai” LDK teritorijoje.