Šiame darbe nagrinėjami redukcinio empirizmo filosofijos bruožai ir jo reikšmė šiuolaikinės analitinės mokslo filosofijos ginčams. Redukciniu empirizmu vadinama pirmiausia loginio pozityvizmo mokslo filosofija, kuria siekiama parodyti, kaip teoriniai terminai gali būti redukuojami į stebėjimo terminus ir eliminuojami iš mokslo kalbos žodyno.Paprastai laikomasi nuomonės, kad redukcinio empirizmo filosofija yra semantinio mokslinio antirealizmo forma ir yra nesėkminga dėl pačios teorinių terminų redukcijos į stebėjimo terminus idėjos ydų, pavyzdžiui, netinkamo Bertrand’o Russello loginio formalizmo arba paslėptų verifikacionistinių prielaidų. Šiame darbe ginsiu tezę, kad redukcinio empirizmo, kaip ankstyvojo loginio pozityvizmo programos dalies, nesėkmes lemia ne pats sumanymas redukuoti teorinius terminus į stebėjimo terminus, bet paslėpta nuostata, jog sėkminga redukcija iš karto numato empiristinę epistemologiją. Tai yra įrodinėsiu, kad reikia griežtai atskirti du dalykus – redukciją, kuri gali būti filosofijos metodas, tinkamas ir realizmui, ir empirizmui, bei empirizmą, kuris nebūtinai turi remtis redukcijos metodu.