Kas sieja šimtmečio skiriamus filosofus - XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje Amerikoje rašiusį Williamą Jamesą ir šiuolaikinius postmodernistus Richardą Rorty ir Jacques Derrida? Kodėl Rorty vertina Jameso posūkį filosofijos idėjų istorijoje kaip paralelų Friedricho Nietzsche's pradėtam mąstymo lūžiui? Kaip ir kodėl dekonstrukcijos idėja atliepia pragmatistinio mąstymo būdo paradigmą? Kas bendra tarp Derrida dekonstrukcíjos etikos numanomos „paslapties“ ir Jameso valios tikėti doktrínos postuluojamo „šuolio per bedugnę“? Kodėl pragmatistas vis dėlto nėra dekonstrukcionistas? Straipsnyje analizuojamos ir kritiškai vertinamos Rorty pastangos suartinti Jamesą ir Derrida, tačiau neneigiama ir tai, jog galima įžvelgti sąlyčio taškų tarp Derrida „dekonstrukcijos moralizmo“ ir Jameso meliorizmo.