The article deals with the dialectics of territorialization, deterritorialization and reterritorialization in the context of cultural regionalistics. The author shows how changing the roles between these modes of terra dynamics influences the becoming of culture interpreted as existential creation. Grand Duchy of Lithuania (GDL) has been used as the case for the development of these ideas in the paper. According to the author, we deal with the polyphonic process of territorialization while the physical aspect serves as a background for cultural deterritorialization and vice versa. The perspective of cultural regionalistics presupposes an existential approach (culture as existential creation), as well as border discourse, while border has been interpreted as cultural phenomenon to be cultivated by both an individual and the nation. The major thesis is the following: the very dynamism of life‐world's borders follows from human existential creativity, the source of which is being towards death. The minor thesis: a nation is alive as a terra for individual (re)birth while he (she) creates the future community by his (her) activity. The author presents two kinds of communication during territorialization: horizontal, which deals with realization of a utopia, and vertical, which deals with the myths of the nation's past. The change of roles between different aspects of human terra signifies not linear multi‐layered development of culture as a fight for creative space or existential territory. According to the author, reterritorialization presupposes a temporal aspect, which regards all three modes because of dialectics between them. Historical images have been used in our political terra and, vice versa, historical terrae have been understood in political perspective. Kultūrinis įteritorinimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvejis Santrauka Straipsnyje plėtojama įteritorinimo, išteritorinimo ir atiteritorinimo dialektika kultūrinės regionalistikos kontekste. Autorius parodo, kaip šie terra dinamikos modusai, keisdamiesi vaidmenimis, veikia kultūros kaip egzistencinės kūrybos tapsmą. Plėtojant šias idėjas pasitelkiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atvejis. Pasak autoriaus, turime reikalą su polifoniniu įteritorinimo procesu, kai fizinis aspektas yra kaip kultūrinio išteritorinimo fonas, ir atvirkščiai. Kultūrinės regionalistikos perspektyva suponuoja egzistencinį požiūrį (kultūra kaip egzistencinė kūryba) ir ribų diskursą, ribą interpretuojant kaip kultūros reiškinį, kultivuotiną tiek individo, tiek tautos. Didžioji tezė: gyvenamojo pasaulio ribų dinamika seka iš žmogaus egzistencinio kūrybingumo, kurio šaltinis – būtis myriop. Mažoji tezė: tauta gyva kaip terra individualiam (at)gimimui, individui kuriant būsimą bendriją savo veiklai. Autorius pristato dvejopą komunikaciją įteritorinimo metu: horizontalią, kuri turi reikalą su utopijos įgyvendinimu, ir vertikalią, kuri turi reikalą su tautos praeities mitais. Vaidmenų kaita tarp skirtingų žmogaus terra aspektų žymi kultūros kaip kovos už kūrybinę erdvę ir egzistencinę teritoriją nelinijinę daugiasluoksnę raidą. Pasak autoriaus, atiteritorinimas suponuoja laikinį aspektą, kuris apima visus tris modusus dėl jų dialektikos. Istoriniai vaizdiniai vartojami mūsų politinėje terra ir, atvirkščiai, istorinės terrae suprantamos politinėje perspektyvoje