Vilniaus universitetasSocialinio darbo katedraUniversiteto g. 9/1, LT-01513VilniusTel. +370 652 489 50El. paštas: toma_jasiuk@yahoo.com Modernioje ir pomodernioje Vakarų sveikatos sociologijoje skiriama nemažai dėmesio tapatumo raiškai analizuoti asmens pasakojimo apie savo lėtinę ligą kontekste ir pačiam ligos patyrimo istorijos pasakojimui. Lietuvoje ši tema nagrinėjama mažiau, todėl šio straipsnio tikslas – atskleisti lėtine liga sergančio asmens tapatumo ir ligos istorijos pasakojimo fenomenų ypatumus ir sąsajas bei vaidmenį ligos dinamikos procese.Straipsnyje, remiantis vėlyvosios modernybės teoretikų su lėtinės ligos patyrimu ir tapatumo kitimu susijusiomis kategorijomis, tapatumas suprantamas kaip tęstinis, dialektinis, sąveikaujant individui ir jo aplinkai vykstantis procesas, kurį refleksijos, savo gyvenimo analizės iratspindėjimo būdu kuria pats asmuo. O apie lėtinės ligos patyrimą galima kalbėti ne tik kaip apie kritinę situaciją, kuri susijusi su pasikeitusiomis kūno galimybėmis ir poveikiu asmens socialiniam tinklui, ar sukeliančią lūžį biografijoje, bet ir kaip apie vieną iš gyvenimo uždavinių, sergančiojo tapatumui suteikiantį naujų pozityvių galimybių. Viena iš tokių galimybių – peržvelgti gyvenimą pasakojant savo ligos istoriją. Ištikus ligai įprastas gyvenimo istorijos pasakojimas gali prarasti savo prasmę ir atsirasti poreikis ligos patirtį sudėlioti į naują biografinio naratyvo seką. Toks naratyvinis tapatumo rekonstravimas suteikia galimybę sąmoningai reflektuoti savo ligos istoriją patiriant vientisą tapatumo jausmą, kuris laikomas asmenybės brandos šerdimi ir reikšmingu centru, suteikiančiu žmogaus gyvenimui prasmę. Toks savo istorijos pasakojimas ne tik padeda atpažinti save savo gyvenimo kontekste, bet ir aktyviai kurti savo tapatumą,taip pat leidžia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl naratyvas gali būti laikomas terapine ir prasmės atradimo priemone, skatinančia vidinius bei socialinius integracijos procesus.Pagrindiniai žodžiai: ligos naratyvas, lėtinės ligos patyrimas, tapatumo rekonstravimas.The Narrative of Chronic Illness: a Search for Meaning and IdentityToma Jasiukevičiūtė SummaryThe narrative of chronic illness, which works as therapeutic instrument and as a way of constructing the meaning, and the identity issues in this context attain quite much attention in Western modern and post-modern health sociology. In Lithuania this topic is analyzed less, therefore the aim of this article is to discuss the role of the chronic illness narrative in the dynamics of the illness, with the special focus on the expression of an identity and the importance of creating of a personal meaning.The concept of illness narrative and features of the identity’s changes in the process of creating a narrative of illness are discussed in this article. The development of researches related with the topic of illness narrative and identity as well as its theoretical and methodological aspects are represented. The relation between body’s and social dimensions of identity in the process of a chronic illness are revealed. The concept of narrative is introduced as a reflective way to reconstruct ones identity while recovering from chronic illness and also the narrative is represented as therapeutic tool, which supports psychological, social and spiritual recovery.