Straipsnyje nagrinėjama intencionalumo problema Levino ir Waldenfelso fenomenologijoje. Pateikdamas intencionalumo ir gyvosios dabarties kritiką, Levinas fiksuoja Husserlio fenomenologijos problemą, iškylančią sprendžiant kito duoties klausimą. Levino įsitikinimu, kito kaip jau turinčio kito prasmę duotis lemia sąmonės kaip uždaros, sau pakankamos struktūros buvimą, implikuojantį bet kokios sąmonės atžvilgiu esančios kitybės pasirodymo negalimumą. Siekdamas pagrįsti kitybės pasirodymo galimybę, Levinas apibrėžia sąmonę ne intencionalumu, bet neintencionalumu. Būtent sąmonės apibrėžimas neintencionalumu atveria prieigą prie radikalios ateities laiko kitybės, kuri, viena vertus, pačią sąmonę leidžia fiksuoti kaip nesusintetinamą trūkį, kita vertus, grąžina prie intencionalumo problemos, iškeldama jo svarbos klausimą grindžiant bet kokią sąmonės patirtį. Kitybės, nors ir kitaip nei prasmės, pasirodymas implikuoja jos jau kaip „ko nors“ pasirodymą, todėl Waldenfelso fenomenologijoje prie Levino iškeltos kitybės problemos yra grįžtama ne atsisakant intencionalumo sampratos, bet ją permąstant. Remdamasis intencionalumo sampratos permąstymu, Waldenfelsas pasirodžiusią kitybę interpretuoja taip pat kaip nesusintetinamą trūkį, tačiau intencionalioje sąmonėje.