Straipsnyje parodoma, kad semantiniu požiūriu tam pačiam pagrindiniam dialektiniam loginiam filosofijos diskursui priklauso formalaus loginio neigimo, biologinės mirties ir objektyvios realybės tikrumo problemos. Loginis neigimas ir biologinė mirtis tėra neigiamas objektyvios realybės pozityvumo, tikrumo įrodymas. Objektyvi realybė, kaip loginio teigimo ir neigimo galimumo sąlyga, yra tiek mokslo, tiek etikos pagrindas. Analizuojama Parmenido objektyvios realybės samprata. Interpretuojama būties kategorija Aristotelio, I. Kanto, G. Hegelio filosofijoje, teigiama, kad jei būties sąvoka funkcionuoja tik kaip jungtis sprendinyje ir pastarojo teigiamoji arba neigiamoji kokybė tėra tik semantinė, tuomet neaišku, kiek mūsų kalba bei logika turi objektyvaus turinio. Aptariami skirtumai ir binarinės opozicijos pirmykščiame mąstyme. Nebūties, neigimo problema akcentuotina tik dėl to, kad tik po jų ir iš jų atsiranda bet koks pozityvumas. Kritikuojami postmodernistiniai žaidybiniai froidistinės mirties tematikos reinterpretavimai. Bet kokie mėginimai teoriškai panaikinti ribos tarp gyvybės ir mirties absoliutumą nuvertina gyvybę ir prilygsta moraliniam nusikaltimui.