Straipsnyje nagrinėjama savasties ir kasdienio pasaulio problemos. Konstatuojama, kad filosofijai žmogaus savivokos klausimo susietis su žmogaus vieta ir baigtiniu laiku niekada nebuvo neproblemiška nuostata. Glaustai pristatomos subjekto ir pasaulio sąvokos R. Descarteso, G. W. Leibnizo, I. Kanto filosofinėse teorijose. Teigiama, kad šių filosofų teorijos – tai sąmoningai atsiribojusio nuo kasdienybės pasaulio žmogaus patirtis. Nedalyvavimo pasaulyje faktas yra ne išvestinė, retrospektyviai išskiriama, minėtų filosofinių nuostatų ypatybė, bet pasaulio pažinimo sąlyga ir etinis tikslas. Mąstančiojo žmogaus nedalyvavimas pasaulyje leidžia šį pasaulį modeliuoti ir taip jį pažinti ar įtvirtinti etines vertybes. Argumentuojama, kad L. Wittgensteinas perkėlė filosofinio diskurso centrą iš pažinimo galimybės sąlygų į kalbos galimybės sąlygų aptartį. Jo izoliuotasis subjektas nėra identifikuojamas kaip absoliučiai nesuvokiama pasaulio riba – jis parodo save ir taip „išstato“ pats save. Daroma išvada, kad nepaisant filosofijos ambicijų pateikti savasties ir kasdienybės sisteminį aprašymą, žmogų ir pasaulį priešstatančiai filosofijai trūksta ne išminties, bet meilės.