Straipsnyje analizuojamas pozityvizmo ir postmodernizmo santykis, jų nurodomi panašumai ir skirtumai. Pozityvizmas buvo mėgstamas postmodernistų kritikos objektas: jie laikė pastarąjį visų galimų blogybių įsikūnijimu, pirmiausia epistemologinio fundamentizmo, optimizmo, progresyvizmo. Straipsnyje parodomas šios kritikos nepagrįstumas. Aptariama postmodernizmo sąvoka, postmodernaus mąstymo paradigmos bruožai, jos santykis su modernizmu, skiriamas nuosaikusis ir radikalusis postmodernizmas. Pozityvizmo ir postmodernizmo panašumais laikytina filosofijos socialinė orientacija, antimetafizinė nuostata, taip pat kai kurie svarbūs epistemologiniai bruožai, pretenduojantys būti antipozityvistiniais – reliatyvizmas ir falibilizmas, t. y. įsitikinimas, kad visos tiesos yra santykinės ir jas galima paneigti. Daroma išvada, kad nėra pagrindo postmodernizmo laikyti revoliuciniu lūžiu filosofijoje, įveikusiu visas modernistines, tarp jų ir pozityvistinę, filosofijas. Pozityvizmas (ypač loginis empirizmas) gerokai susilpnino švietėjišką tikėjimą absoliučiomis tiesomis ir įrodomomis vertybėmis, o postmodernizmas tik tęsė šį darbą.