Straipsnyje aptariamas realizmo ir neopragmatizmo santykis šiuolaikinėje mokslo filosofijoje lyginant dvi priešingas pozicijas: I. Niiniluoto kritinį mokslinį realizmą su H. Putnamo vidiniu realizmu. Teigiama, kad pagrindinis šių koncepcijų skirtumas glūdi jų tiesos sampratoje. H. Putnamas vėlyvuosiuose raštuose priartėjo prie mokslinio realizmo, kurį anksčiau buvo atmetęs kaip metafizinį. H. Putnamo pragmatinio realizmo variantas gali būti vertinamas kaip neprieštaraujantis tradicinės korespondencinės (atitikimo) tiesos teorijos sampratai, darant prielaidą, kad sąvoka „korespondencinė tiesos teorija“ neturi jokio esencialistinio atspalvio. H. Putnamas pragmatikas, priešingai I. Niiniluoto ir kitiems realistams, nebando apibrėžti tiesos. Vėlyvuosiuose darbuose H. Putnamas bando grįžti prie iki- arba ne-filosofinio mąstymo būdo apie pasaulio ir kalbos santykį, todėl jo pragmatizmas kartais atrodo pernelyg artimas R. Rorty antireprezentacionalizmui.