Straipsnyje nagrinėjama dekartiškojo subjekto negnoseologinio apibrėžimo prasmės problema. Teigiama, kad R. Descartes‘o subjekto samprata subjektyvumo problemą padarė Naujųjų amžių filosofijos pažintinio diskurso pagrindine problema. Kita vertus, šio diskurso krizė akivaizdžiai parodė R. Descartes‘o koncepcijos neredukuojamus prieštaravimus. Straipsnio autoriaus teigimu, vienintelis būdas bandyti apibrėžti dekartiškąjį subjektą negnoseologiškai – tai peržiūrėti tas procedūras, kuriomis mąstantysis transformuoja save į veikiantįjį ir pažįstantįjį subjektą. Tačiau šių procedūrų analizė parodo jų unikalumą ir neapibrėžiamumą. Dekartiškąjį epoche galima atlikti tik per Aš, t. y. pirmuoju asmeniu. Bet kokia kritiška, aprašanti nuostata remiasi ne epoche realizacija, bet kalba apie ją. Daroma išvada, kad dėl šių priežasčių dekartiškojo subjekto negnoseologinės dimensijos apibrėžimas yra negalimas.