Straipsnyje nagrinėjama metafizikos ir mokslo demarkacijos problema pozityvizmo filosofijoje. Tiriamos šios problemos atsiradimo prielaidos, susijusios su žinojimo diferenciacija. Parodoma, kad pirmiausia šią problemą iškėlė D. Hume'as. Analizuojami vidiniai pokyčiai, kuriuos šios problemos sprendimas patyrė pirmajame, antrajame ir trečiajame pozityvizme. Pirmasis pozityvizmas (A. Comte'as) teigė, kad mokslas tiria tik faktus ir jų ryšius, o metafizika – pirmines priežastis ir tikslus, galutinius pradus ir principus, daiktų esmes, spekuliuoja apie tai, ko negalima tiesiogiai pažinti. Antrajame pozityvizme nebuvo nebuvo aiškiai formuoluojama mokslo ir metafizikos demarkacijos problema, jo atstovai siekė apriboti mokslo uždavinius patyrimo faktų sutvarkymu, pašalinti neempirines esmės ir priežasties sąvokas. Loginiai empiristai (trečiasis pozityvizmas) siekė įveikti metafiziką kalbos loginės analizės būdu parodydami, kad visą metafiziką sudaro pseudoteiginiai. Daroma išvada, kad metafizikos ir mokslo skirtumų paieškos negali apsiriboti vien tik jų teiginių loginės analizės kriterijais – svarbiau patyrinėti metafizikos ir mokslo tikslų ir metodų skirtumus.