Perspausdinamas V. Sezemano enciklopedinis straipsnis, kuriame pristatoma gnoseologija kaip filosofinė disciplina. Tai pažinimo teorija, nagrinėjanti pažinimo kilmę, vyksmą, sudėtį, rūšis, santykį su tikrove, vaidmenį žmogaus gyvenime. Gnoseologijos išeities taškas yra pažinimo fenomenologija, t. y. tikslus pirmykščių pažinimo duomenų ir tuos duomenis apdorojančių mąstymo procesų aprašymas. Apžvelgiamas subjekto ir objekto santykis pažinimo procese, pristatomos svarbiausios gnoseologijos kryptys – racionalizmas ir empirizmas bei žymiausi jų atstovai. Pažinimas yra transcendentinis aktas: subjektas pagauna būtį, kuri nepriklauso nuo pažinimo akto. I. Kanto kriticizmas priskiriamas imanentinėms gnoseologijos teorijoms. Kritiškasis realizmas, arba neorealizmas, pažinimui priskiria tik simbolinę reikšmę: mūsų pagaunami fenomenai ne atvaizduoja pačią būtį, bet tik jai atstovauja, nes jų kokybė ir sudėtis neatsiejamai susieta su žmogaus psichofizine organizacija. Nuo gnoseologijos reikia skirti žinojimo teoriją, kuri nagrinėja žinojimo (kaip pažinimo akto rezultato) sudėtį bei sąrangą.