Straipsnyje apžvelgiamos vokiečių neklasikinės filosofijos atstovo A. Schopenhauerio meno filosofijos reikšmingiausios idėjos. Savo filosofijos originalumą A. Schopenhaueris įžvelgia tame, jog ji artimesnė menui, o ne mokslui. Mene filosofas mato aukščiausią žmogaus būties įsikūnijimą, galingą jėgą, išaukštinančią visa, kas žmogiška. A. Schopenhaueris žodžiui „noumenas“ suteikia aukščiausios realybės (aklos ir iracionalios valios) prasmę. Svarbiausiu meno tikslu mąstytojas laiko grožio idėjos įprasminimą, t. y. lieka ištikimas humanistinei klasikinės meno filosofijos tradicijai, nes iracionalios valios pasaulyje įteisina grožio egzistavimą. Menas tampa adekvačiu grožio idėjų esmės pažinimo instrumentu, kuris išlaisvindamas žmogų iš kasdienių rūpesčių, suteikia galimybę pažinti tikrąją, metafizinę, pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Aptariama meno rūšių sistema: žemiausia iš menų yra architektūra, aukščiausia – muzika. Visa žmonijos kultūra yra dvasios genijaus veiklos rezultatas. Nagrinėjamos meninės kūrybos proceso problemos, A. Schopenhauerio intuicijos, meno kūrinio samprata, šio filosofo meno filosofija palyginama su Rytų mąstymo kategorijomis.