Straipsnyje pristatomi poeto O. Milašiaus biografijos svarbiausi bruožai, jo gyvenimo santykis su filosofija. Teigiama, kad O. Milašiaus filosofinės pažiūros neturi nuoseklios sistemos, o jo filosofinio turinio raštai – dedukcinės įrodinėjimų logikos. Jo knygos („Laiškas Storžui“, „Ars Magna“, „Slėpiniai“) parašytos impulsyvia ir fragmentiška poetinių vizijų, meditacijų, pranašysčių, vidinės išpažinties maniera. Vieni tyrinėtojai šiuos kūrinius laiko poemomis, kiti teigia, kad tai filosofiniai etiudai. O. Milašius vienas pirmųjų reagavo į reliatyvumo teoriją, kuri savaip interpretuota, tapo jo visatos ir žmogaus sampratos ašimi. Interpretuodamas ją tradicinių katalikybės idėjų aspektu, O. Milašius buvo įsitikinęs, jog ši teorija reiškia naują žmonijos erą. Amžino judėjimo priežastis yra ne materialinė, o dieviškoji: Dievas atidavė savo bekūnę šviesą, kad sukurtų pasaulį, ir iki šiol žmoguje šviečia dvasios saulė. Grožis yra šios bekūnės šviesos atspindys. Meilė yra didysis žmogaus pašaukimas, jis remiasi visą gamtą ir kosmosą tvarkančiu meilės įstatymu. Aptariama O. Milašiaus lietuvių kilmės teorija, jos kritika tarpukario Lietuvos spaudoje.