Straipsnis skirtas K. R. Popperio mokslo filosofijos kritinei analizei. Nagrinėjamas K. R. Popperio antiindukcionizmo pagrindimas, palyginama šio filosofo ir loginio empirizmo mokslo filosofijos. Straipsnio pirmoje dalyje analizuojama indukcijos problemos sprendimas, mokslo demarkacijos falsifikacionistinis kriterijus ir mokslinio žinojimo augimo koncepcija K. R. Popperio filosofijoje. Pasak jo, indukcinio samprotavimo pateisinti neįmanoma: bendrų teorijų neįmanoma pateisinti remiantis empiriniais argumentais (teiginiais, išreiškiančiais stebėjimų ir eksperimentų rezultatus), vadinasi, indukciniai samprotavimai mokslui nereikalingi. Pabrėžiama, viena vertus, šio filosofo ir loginių empiristų teorinių prielaidų giminingumas, kita vertus, kai kurių K. R. Popperio metodologinių sprendimų (prasmės ir demarkacijos problemų atskyrimas, žinojimo pagrindimo problemos diachroninė analizė) originalumas. Straipsnyje ginamas teiginys, kad alternatyva indukcionizmui K. R. Popperio filosofijoje iš esmės tampa konvencionalizmas: tvirtinimas, kad teorijos paneigimas priklauso nuo tam tikros bendros hipotezės priėmimo, yra argumentas konvencionalizmo naudai.