Publikuojamas J. Dietzgeno veikalo „Praktinis protas“, arba moralė“ vertimas. Jame aptariamos pagrindinės metafizikos problemos. Filosofas teigia, kad protas negali absoliučiai, savarankiškai atskleisti spekuliatyvinio tyrimo objektų, moralinio pasaulio objektų. Jis vis dėlto gali, remdamasis jutimiškai duotais santykiais, skirti sąlygines bendrybes ir atskirybes, būtį ir reiškinį, būtinas reikmes ir kaprizingus įgeidžius. Daug dėmesio skiriama krikščioniškosios bei pagoniškosios moralės skirtumams įvardyti ir analizuoti. Moralė apibrėžiama kaip suvestinė sąvoka, apimanti skirtingiausius, vienas kitam prieštaraujančius dorovės įstatymus, kurių bendras tikslas yra taip tvarkyti poelgius jų pačių ir kitų atžvilgiu, kad dabartyje būtų atsižvelgiama ir į ateitį, greta vieno dalyko – ir į kitą, greta individo – ir į rūšį. Etikos pagrindas yra tikrasis jutiminis teisėtumas. Moralė turi būti tiriama induktyviai, moksliškai. Tikėjimas dorovine pasaulio tvarka yra žmogiškosios laisvės įsisąmoninimas. Aptariamos gėrio, šventumo, žmonijos sąvokos.