Teigiama, kad tradicinė muzikologija, analizuodama sukurtų muzikos veikalų formas, neaiškina tų formų atsiradimo sąlygų. Šių sąlygų aprašymui jos sąvokų ir išskirtų muzikinių įvykių požymių nepakanka. Straipsnyje dėstoma muzikinių komponentų sąveikos koncepcija, kurioje mėginama papildyti tradicinę muzikologiją kai kuriais tiksliųjų mokslų metodais ir sąvokomis. Matematinių metodų pritaikymas įgalina naudotis elektroninėmis skaičiavimo mašinomis tiek muzikos kūriniams analizuoti, tiek ir naujoms muzikinėms struktūroms sudaryti. Dėstomoji koncepcija remiasi kai kuriais akustikos ir psichofiziologijos pasiekimais, sistemų analizės, informacijos ir tikimybių teorijos metodais. Jos pagrindu parengti sintezės algoritmai padeda sukomponuoti ne tik diatonines, bet chromatines muzikines struktūras ne tik vienoje tonacijoje, bet ir moduliacijose. Autoriaus siūlomas metodas remiasi muzikinių įvykių statistika, siejama su pasirinktoms muzikinėms sistemoms būdingų požymių eksponavimu.