Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų rašytojo ir filosofo A. Camus filosofinės pažiūros, daugiausia reiškiamos jo grožiniuose kūriniuose. Romane „Svetimas“ jo pažiūrų humanistinės tendencijos pasireiškia tuo, kad rašytojas apgina žmogų nuo visuomenės, kuri verčia jį suvienodėti su visais likusiais. A. Camus grožiniuose kūriniuose juntamas gyvenimo džiaugsmo kupinas žmogiškosios egzistencijos teigimas. Sąmonei susidūrus su absurdiškumu, žmogus pajunta savo egzistenciją. A. Camus mano, kad absurdą gali paneigti maištas, o jis įmanomas tada, kai žmogus sąmoningai jaučia kiekvieno savo būties momento grožį. Absurdo patirtis neatima iš žmogaus gyvenimo, bet priešingai, grąžina jam gyvenimą, praturtintą pojūčių skoniu, gyvenimo meile. Protestas prieš absurdą yra pati geriausia ir žmogiškiausia elgsena. Daroma išvada, kad A. Camus etika propaguoja taurią užuojautą ir solidarumą, gina pasišventimo kitiems ir atsakingumo už kitus idėją, žmogiškąjį orumą, laisvės gerbimą.