Master's thesis analyzes the role of spiritual education in the rehabilitation process of people with addictions. The thesis discusses the concept of spiritual education and its importance in personality development, it also describes the negative impacts of people with addiction behaviour on their personal lives and analyzes the importance of spiritual education in the addiction recovery community. By using the unstructured interview method, according to the holistic approach to personality, the qualitative research was carried out in the psychosocial rehabilitation community centre of people with addictions named „AGAPAO“, located in Šiauliai district. The aim of the research was to examine the spiritual education impact on the rehabilitation process of people with addictions. In the course of selected problem study, 15 males undergoing the rehabilitation program were interviewed. The data was processed using the content analysis method. According to the research results, spirituality more or less implicates transcendental experiences in every case and despite the fact that people name different sources of such kind of experience and differently highlights the aspects of this concept, the essential values of spirituality are the same: truth, good, beauty, freedom, creation and love – all these things that have been eternal for centuries and are not restrained by time or space. Human nature is unique - it has three main components: physical, mental and spiritual as a whole. Spiritual education promotes spiritual experiences that build the systems of values, which brings a harmony into a person’s life and gives the meaning of life as a consequence. The low capability of people with addictions to cope with psychological difficulties leads them to the illusion-based perception of life when the only way to achieve psycho-physiological comfort is with the help of drug and alcohol abuse (the object of addiction). In the social context, these people have the problem of self-actualization and tend to live in the conditions of social vacuum. Also, they experience spiritual vacuity as they have not evoked their spring of spirit. Meantime, the community-based participation of people with addictions in the rehabilitation process promotes spiritual activity and encourages participants to think of higher values of life and also to revive spiritually while experiencing the real worth of breaking free from addiction. This sense of freedom is associated with taking the responsibility for meaningful decisions about their future life. In conclusion, the research revealed that spiritual life of the spiritually based rehabilitation program participants becomes the foundation that helps to overcome the integration problems 80into the society and into the label market for people with addictions. Also, the support from other program participants and the support from the Church community are the key factors that help to shape the right values of life which predetermine further full participation in public life. Such social activity ensures the meaningful existential being.

Magistro darbe analizuojamas dvasingumo ugdymas adiktyvių asmenų reabilitavimo(si) procese. Tyrime aptariama dvasingumo samprata ir jo ugdymo reikšmė asmens raidai; apibudinamas negatyvus adiktyvaus elgesio poveikis asmeniui ir analizuojamas dvasingumo ugdymas adiktyvių asmenų reabilitacijos bendruomenėje. Naudojantis nestandartizuotu apklausos rašto metodu ir remiantis holistiniu požiūriu į žmogų Šiaulių rajono psichosocialinėje reabilitacijos bendruomenėje „AGAPAO“ buvo atliktas kokybinis tyrimas, kurio tikslas – ištirti dvasingumo ugdymo poveikį adiktyvių asmenų reabilitavimo(si) procesui. Tiriant pasirinktą problemą buvo apklausti 15-a priklausomybės besigydančių vyrų. Duomenys apdoroti taikant turinio (content) analizės metodą. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog dvasingumas vienaip ar kitaip implikuoja transcendentinius potyrius, ir, nors skirtingi asmenys įvardija skirtingas šių potyrių ištakas bei pabrėžia skirtingus šios sąvokos aspektus, esminės dvasingumo turinį sudarančios vertybės visuomet lieka tos pačios - tiesa, gėris, grožis, laisvė, kūryba ir meilė, kurios gyvos per amžius, kurių neriboja nei laikas, nei erdvė. Žmogaus prigimtis unikali – jo sandaroje išskirtinos trys dalys: kūno, psichikos ir dvasios, kurios tarpusavyje yra susijusios. Dvasingumo ugdymas skatina dvasinį patyrimą, kurio dėka brandinamos vertybinės orientacijos, sąlygojančios harmoningą asmens raidą ir įprasminančios žmogaus būtį pasaulyje. Adiktyvių asmenų maža psichologinių sunkumų tolerancija veda juos į iliuzinį pasaulio suvokimą, kai psichofiziologinį komfortą bandoma pasiekti dėka psichoaktyvių medžiagų vartojimo (adikcijos objekto). Socialinėje plotmėje šie asmenys nerealizuoja savęs kaip socialiniai kūriniai ir gyvena sociokultūrinio vakuumo sąlygomis. Dvasingasis jų pradas būna neprabudęs ir juos vargina dvasinė tuštuma. Adikityvių asmenų dalyvavimas reabilitaciniame procese pasižymi bendruomenės dvasiniu veikimu, skatinančiu programos dalyvių aukštesniųjų vertybių pažinimą ir dvasinį jų atsinaujinimą, patiriant tikrąją išlaisvinimo iš priklausomybės vertę. Laisvės pajauta susiejama su atsakomybe už priimamus sprendimus kuriant prasmingą savo ateities viziją. Apibendrinant teigtume, jog dvasinis programos dalyvių gyvenimas galutiniame reabilitacijos etape tampa esminiu veiksniu, padedančiu įveikti integracijos į visuomenę ir darbo rinką sunkumus. Blaivėjimo partnerių ir bažnytinės aplinkos teikiama parama užtikrina tolimesnę šių asmenų vertybinių orientacijų apsaugą ir prasmingą jų egzistencinę būtį.