The article analyzes the morphological decomposition in the poetry by Sigitas Geda. Morphological decomposition, also known as perintegration is the change of morphemes’ limits. The aim of morphological decomposition in poetry is etymology, i. e. the attempts to find the history of the word. Both in poetry and in grammatical studies the material means of morphological decomposition is the dash or, in very rare cases - brackets. The dash, which is unambiguous in grammar, is poly-functional in poetry and its meaning is completely different: the dash signals both separation of one morpheme from another one and a special syntactical and dectical relation (between the sign and the man). The essence of the former is the renewal of the relation between the morphemes: the thing, which was a simple compound, becomes a “live” syntagma, the essence of the latter is the fact that the reader, when seeing the word, is forced to see its history. In both cases the same trend, which may be called renovation is prominent (attempt to recreate the semantics of the real or postulated signs of language, which are lost when the signs are connected into one lexeme) and strengthening the relations between the language sign and the man, which determine the most important trends of poetic etymology. Decomposition and etymology in poetry are also braver than linguistic actions, since there is no need to give any attention to substantiation of arguments.

Straipsnyje analizuojama morfologinė perskaida Sigito Gedos poezijoje. Morfologine perskaida, kartais dar įvardijama perintegracijos terminu, vadinamas morfemų ribų pa(si)keitimas. Morfologinės perskaidos poezijoje tikslas - etimologija, t.y. bandymas rasti žodžio istoriją. Tiek poezijoje, tiek gramatiniuose tyrinėjimuose materiali morfologinio skaidymo priemonė yra brūkšnys arba - gana retais atvejais - skliausteliai. Gramatikoje vienareikšmis brūkšnys poezijoje yra polifonkcionalus, jo prasmė visiškai kitokia: brūkšnys signalizuoja ne tik vienos morfemos atskirumą nuo kitos, kiek ypatingą sintaktinį ir dektinį (ženklo ir žmogaus) ryšį. Pirmojo esmę sudaro morfemų ryšio atnaujinimas: tai, kad buvo įprastas junginys, tampa "gyva" sintagma, antrojo esmę sudaro tai, jog skaitytojas, žiūrėdamas į žodį, priverčiamas matyti ir jo istoriją. Abiem atvejais ryški ta pati tendencija, kurią galima pavadinti renovacine (bandymas atkurti tikrų ar tik postuluojamų kalbos ženklų semantiką, kurią jie prarado jungdamiesi į vieną leksemą) ir todėl stiprinančia kalbos ženklo ir žmogaus santykius. Tie santykiai ir nulemia svarbiausias poetinės etimologijos tendencijas. Poezijoje perskaida ir etimologija visada drąsesnės už lingvistinius veiksmus, nes nebūtina kreipti dėmesio į įrodymų pagrįstumą. Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezija; Sigitas Geda; Morfologinė perskaida; Etimologija; Lithuanian poetry; Sigitas Geda; Metanalysis; Etymology