Demokratijos išlikimo motyvas iškyla teiginių apie demokratijos krizę ar net žlugimą kontekste. Straipsnyje teigiama, kad nėra priežasčių priešpriešinti dvi demokratijos būklės apibūdinimo tendencijas – iššūkių gausos ir atsparumo iššūkiams. Jeigu teigiama, kad demokratija išlieka, dar nereiškia, kad ji nepatiria sunkumų, beje, dažniausiai pačios susikurtų. Savotiškas „užburtas ratas“ – kuo daugiau pasiekia, kuo liberalesnė demokratija, tuo daugiau iššūkių, ypač vidinių, patiria. Demokratija demokratijai nelygu – įsitvirtinusios arba atsparios demokratijos, susidūrusios su iššūkiais, išlieka, o sužlunga tos demokratijos, kurios niekada nebuvo įsitvirtinusios, greičiausiai atsitiktinės ir laikinos ar net išorinių jėgų inspiruotos. Straipsnyje pabrėžiama, kad demokratija išlieka ar net atsikuria po žlugimo dėl dviejų pagrindinių aplinkybių. Pirmiausia todėl, kad net ją kritikuodami dėl neišspręstų problemų gyventojai ir opozicijos politikai išlieka demokratinio valstybės valdymo šalininkais, o politiniams elitams demokratija yra saugus valdymo būdas. Demokratija išlieka, kol ji naudinga žmonėms, kol yra ir bus demokratijai palankių, demokratine savitvarda pasižyminčių žmonių. Antra aplinkybė yra ta, kad tai, kas dabar dažnai vadinama demokratijos krize ar net žlugimu, yra demokratijos sustojimas prie savo pačios kuriamų ribų-prieštaravimų. Sykiu straipsnyje dėstoma, kad demokratijos, spręsdamos savo problemas, transformuojasi, įgauna postdemokratijos ir neodemokratijos formas, be kita ko, išmokdamos veikti neprarasdamos savo esmės esant nekonvencinio protesto protrūkiams – radikaliai reakcijai į demokratijos neišspręstas problemas, veikti su demokratijos aplinkoje iškilusiais autoritariškai nusiteikusiais politiniais lyderiais ir radikaliomis politinėmis jėgomis, taip pat ribodamos savo liberalųjį komponentą. Taip pat svarstoma, kaip demokratija gali išlikti hibridiniuose politiniuose režimuose. Demokratija apskritai, kaip ir viskas šiame perdėm kūrybiškame (perkuriančiame) pasaulyje, negali nesikeisti.