This article presents transformation of social research practice in the change of methodological approach and traditions. The researcher faces a dilemma whether ethnography should be considered as methodology, research method or epistemology. It has been claimed that contemporary ethnography is collated with dialogues between cultures and interpreting them as a part of creative process of producing a narrative or a construct in conducting scientific research and carrying out an experiment that are not restrained by any disciplines. Thus, a retrospective insight into the background of ethnography and its characteristics intrinsic to ethnography in or of education unfolds interactional ethnography as an epistemology or a way of knowing and research philosophy that is distinguished by recursive, iterative and abductive logic, not a predefined set of steps or fieldwork methods.

Šiame straipsnyje aptariama, kaip, kintant metodologinėms tyrimų prieigoms bei tradicijoms, transformuojasi socialinių tyrimų praktika, bei keliamas dileminis klausimas: kas yra etnografija – metodologija ar epistemologija. Teigiama, kad šiuolaikinė etnografija yra dialogas tarp kultūrų, jų interpretavimas, kūrybinis procesas, pasakojimas, konstruktas, mokslinis tyrimas ir eksperimentas, kurio neįstengia suvaržyti disciplinos. Tad būtina pažvelgti į etnografinio tyrimo atsiradimo ištakas bei charakteristikas, būdingas edukologijos mokslo kontekste, pristatančias interakcinę etnografiją kaip epistemologiją, t. y. pažinimo būdą arba tyrimo filosofiją, pasižyminčią rekursyvia, ineraktyvia ir abduktyvia logika, bet ne iš anksto apibrėžtais žingsniais ar tyrimo lauko metodais.