Totoriai, kurie pradėjo kurtis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse XIV a. pabaigoje, sugebėjo išsaugoti savo tapatybę ir religiją. Vis dėlto dėl tam tikrų priežasčių Lietuvos totoriai negalėjo išsaugoti savo gimtosios kalbos. Lietuvos totoriai prarado kalbą XVI–XVII a., jos vietą užėmė slavų kalbos, vartotos šiame regione. Nors Lietuvos totoriai prarado savo gimtąją kalbą, jie nepamiršo savo musulmoniškos tapatybės ir jautė būtinybę išversti su islamu susijusius tekstus, kad jie tenkintų jų religinius poreikius. Taip susiformavo totorių rankraščių tradicija – arabiškais rašmenimis rašyti islamiški tekstai.Lietuvos totorių rankraščiai skirstomi į keturis tipus: kitabas, tefsiras, chamailas ir tedžvidas. Kitabai ir chamailai yra svarbūs dėl turkų kalbos. Šiuose rankraščiuose, rašytuose arabiškais rašmenimis, maldos, sąvokos ir kai kurios religinės istorijos yra parašytos turkų kalba. Viena tokių istorijų, įrašytų kitabuose turkiškai, yra Miridžname. Turkų literatūroje nuo XIV a. atsirado daug Miridžname variantų. Tačiau šios istorijos atsiradimas Lietuvos totorių rankraščiuose yra įdomus atvejis. Po kiekviena Miridžname teksto eilute kitabuose yra pateiktas vertimas į slavų kalbas.Šiame straipsnyje siekiama analizuoti turkiško Miridžname teksto, aptikto Lietuvos totorių kitabų rankraščiuose, kalbinius bruožus ir šį tekstą lyginti su analogiškais, parašytais senąja Anatolijos turkų kalba.