Tęsiant kinematografinės prievartos tyrinėjimus, straipsnyje nagrinėjamas vienas ryškiausių kino istorijoje metakino pavyzdžių – Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimas“ („Blow up“). Pirma, atskleidžiant, kokiu būdu „Fotopadidinimas“ aprėpia ne vien fotografijos istorijos, bet ir pamatinius ontologijos klausimus, sugrįžtama ne vien prie vieno iš fotografijos pradininkų F. Talboto, bet ir prie filosofijos klasiko Platono nuostatų. Antra, pasitelkiant R. Barthes’o nuostatas, tyrinėjami mados fotografijos filosofiniai aspektai. Trečia, siekiant išryškinti bendrą „Fotopadidinimo“ kontekstą, aptariama J. Bergerio ir D. McCullino kontroversija karo arba agonijos fotografijos klausimu. Straipsnyje atskleidžiama Antonioni strategija fiksuoti prievartą (žmogžudystę) ne tiesiogiai, bet kaip sociume vyraujančios monotonijos įveikos simptomą ar galimybę. Argumentuojama, kad tokia prieiga leidžia Antonioni išvengti prievartos statuso hipostazavimo, būdingo profetiniams meninės prievartos manifestams.