Straipsnyje analizuojamas prievartos ir racionalumo santykio supratimas šiuolaikinėje politinėje filosofijoje ir postmoderni „demokratijos“ koncepcija. Pirma dalis skirta neprievartinės socialinės tvarkos (sukurtos „racionalaus konsensuso“ dėka) idėjos nesėkmei („utopiškumo“) aptarti, o antroje dalyje išskleidžiama postmoderni politinės „utopijos“ samprata siekiant parodyti, kad postmodernus anti-utopizmas dažnai suprantamas pernelyg tiesiogiai ir supaprastintai, o tada, įžvelgus šio tipo tekstuose tariamas utopinio mąstymo kontraimplikacijas, prasideda nekorektiški kaltinimai prieštaringumu.