Straipsnyje analizuojami demokratijos sąvokoje glūdintys „prima facie“ nesutaikomi prieštaravimai, interpretuojant I. Kanto ir P. Tillicho moralės ir religijos filosofijos idėjas. Pagrindinis dėmesys skiriamas autonomijos reikalavimui. Kanto kategorinio imperatyvo formuluotės nepritaria demokratijai, nes ši tapatina individualią valią su kolektyvine. Parodoma, kad autonomijos ir paklusimo antinomija neišsprendžiama Apšvietos ir Romantizmo kontroversijos įtampoje. Moderni sekuliari demokratijos teorija, paremta optimistine antropologija, nuolat švytavo tarp individualizmo ir kolektyvizmo kraštutinumų. Tillicho atsakymas yra teonomija – religingumo ir racionalaus kriticizmo sintezė. Tačiau tai, kad emokratijos idėjai nuolat akomponuoja kita antikinė mikrokosmo ir makrokosmoso idėja, leidžia tikėtis prieštaringų rezultatų – konformistinio pritarimo horizontaliam progresui arba teonominio mąstymo kaip heteronomijos ir autonomijos sintezės, kuri leistų naujai pažvelgti į sekuliarios ir sakralios sferos sambūvį šiuolaikinėje kultūroje.