Straipsnio tikslas - išnagrinėti metodologinius sociologinio reflektyvumo sąvokos aspektus ir parodyti šios sąvokos svarbą mėginant suprasti pliuralistinę ir fragmentišką šiuolaikinės sociologijos sklaidą. Šiandienos sociologijos identitetas apima gana įvairias ir skirtingas teorines kryptis, kurių atstovai ne tik papildo, bet ir kritiškai peržiūri konvencinius sociologijos aiškinimo principus. Palyginti su ankstesniuoju laikotarpiu, gerokai sustiprėjo nepasitikėjimas „išorinių“ socialinių faktų tiesa. Reflektyviosios sociologijos žvilgsnis vis labiau krypsta į kontekstinius ir pragmatinius akademinės veiklos aspektus. Anksčiau sociologinio aiškinimo formos nebūdavo metodiškai įtraukiamos į sociologínę analizę, o pastaraisiais dešimtmečiais kritiška reflektyvumo samprata darosi neatskiriama pačios sociologijos dalis. Lyginant su ankstesniuoju teorinės sintezės polinkiu, šiuolaikinė sociologija, kad ir su išlygomis, plėtoja visiškai priešingą - daugiaparadigmį, iš dalies netgi fragmentišką modelį. Sociologijos identitetą dabar formuoja: 1) vidinė disciplinos diferenciacija ír reliatyvus kontekstas; 2) pastangos kritiškai įvertínti socialinius-mokslinius tikrovės aiškinimus; 3) skeptiškas požiūris į „reprezentacijas ”; 4) „performatyvinis” kritikopobūdis; 5) neapibrėžtumo patyrimas, kurį sustiprina diskusinis, diskursyvus ir reflektyvus sociologijos pobūdis.