Straipsnyje nagrinėjama pozityvizmo vietos filosofijos istorijoje kai kurie aspektai. Pozityvizmo priešai skiriami nuo atstovų tokių filosofijos krypčių kaip marksizmas ar pragmatizmas, kurios, kaip ir pozityvizmas, siekė atstovauti mokslinei filosofijai, siejo socialinį progresą su mokslo pažanga ir buvo veikiau pozityvizmo sąjungininkai nei priešai. Pastarieji neigė, kad filosofijos moksliškumas yra jos neprilygstamos vertės rodiklis. Vieni jų (F. H. Bradley ir R. G. Collingwoodas) tęsė filosofijos (visų pirma klasikinės vokiečių) tradiciją, kiti (F. Nietzschė ir M. Heideggeris) jai oponavo. R. G. Collingwoodas priekaištavo, kad pozityvizmas nesupranta, kokį vaidmenį moksle vaidina absoliučiosios prielaidos ir nesuvokia, kad metafizikos uždavinys ir yra tokių prielaidų nustatymas. F. Nietzsche pozityvizmą laikė silpno žmogaus filosofija, tačiau kartu manė, kad pozityvizmas yra pranašesnis už kitas ligšiolines filosofijas. Heideggeris pozityvizmą laikė šiuolaikinės epochos dvasios išraiška ir kartu specifine metafizikos rūšimi, kuri turi būti įveikta.