Straipsnyje G. Hegelio grynosios būties principo genezė aptariama siejant ją su Aristotelio skelbtuoju proto principu. Autoriaus teigimu, kai kurie Aristotelio dialektinių konstrukcijų elementai betarpiškai įsiliejo į G. Hegelio dialektiką. Daugumą Aristotelio teiginių G. Hegelis laikė giliausia spekuliatyviosios sąvokos išraiška. Platono ir Aristotelio sielos, proto ir visybės principams G. Hegelis priešpriešino dvasios, proto ir visuotinybės principus. Grynoji būtis, kaip neapibrėžiamas betarpiškumas, siejasi su G. Hegelio dialektiniu požiūriu į gyvenimą, betarpiškumo ir tarpiškumo dialektika – su pažinimo procesu, o būties neapibrėžtumo ir apibrėžtumo antitezė – su loginio prado dialektika. Tuo remiantis Aristotelio ir G. Hegelio nuostatos sugretinamos trimis aspektais: dialektiniu, gnoseologiniu ir loginiu. Aristotelio ir G. Hegelio pažiūros artimos toje save mąstančio proto arba dvasios grynosios būties sferoje, kur būtis virsta Dievu, o Dievas – būtimi. Dieviškasis pirmosios filosofijos ir „Logikos mokslo“ prado pobūdis pasireiškia ir tuo, kad jie patys save pagrindžia ir įrodo savo būtinumą, yra skirti savižinai ir atrodo esantys atitolę nuo žmogiškųjų interesų.