Publikuojamas vokiečių mąstytojo M. Weberio teksto vertimas, kuriame svarstomi mokslinės veiklos prasmės, mokslininko motyvacijos, mokslo reikšmės žmonijos gyvenimo visumoje klausimai. Aptariamas skirtumas tarp meninio ir mokslinio darbo: pastarasis yra įtrauktas į pažangos idėją. Jei menininko darbas yra tikras šedevras, jis niekada nepasens, o mokslo teorijos dėl pažangos idėjos gali pasenti per keliasdešimt metų. Moksliniai darbai gali turėti išliekamąją vertę, bet jų idėjos galiausiai bus pranoktos. Mokslo pažanga iš esmės yra begalinė, todėl kyla mokslo prasmės problema. Mokslas yra pasaulio atkerėjimo (racionalizacijos) priemonė. Aptariamas mokslinio darbo santykis su išankstinėmis prielaidomis, mokslo vertybinio neutralumo problema, formuluojama fakto ir vertės perskyra. Teigiama, kad mokslininkas savo veikloje neturi painioti faktų ir verčių. Mokslas apibrėžiamas kaip specialistų profesinis pašaukimas, tarnaujantis savivokai ir faktinių ryšių pažinimui, bet ne išminčių ir filosofų apmąstymų apie pasaulio prasmę dalis.