Straipsnyje teigiama, kad mokslas ir menas yra pagrindiniai dvasinės kultūros elementai, kurių egzistavimas neatskiriamas nuo žmogaus vidinės kultūros. Kadangi jie nevienodai susiję su vidine kultūra, todėl juos skirtingai nulemia ir visuomenės-ekonominės formacijos. Mokslo ir subjektyvios realybės vienovė egzistuoja tik mokslinio tyrimo stadijoje: euristinis tyrėjo ieškojimas neatskiriamas nuo subjekto intuityvios pasąmonės. Mokslinė tiesa, objektyvuota teorijoje (schemoje, modelyje), reiškia minimalų ryšį su mokslininko vidine kultūra ir maksimalų su materija (objektyviais daiktų ir žmonių tarpusavio santykiais). Estetinis vidinės kultūros momentas glūdi žmogaus psichikos giluminiame sluoksnyje – pasąmonėje. Vidinė kultūra, susijusi su kūrybiniais ieškojimais moksle, pasireiškia magijos, kulto ar tabu neigimu. Subjektyvios realybės simbolinės ar archetipinės išraiškos potencija neigiama mokslinių tiesų. Humaniškais siekiais pagrįstoje socialistinėje visuomenėje mokslas padeda plėtoti dvasinę kultūrą. Mokslinių galimybių praktinis panaudojimas kiekvienam gamintojui garantuoja vis ilgėjantį laisvalaikį, būtiną dvasinės kultūros egzistencijai.