Straipsnyje analizuojamas mokslas kaip dvasinės kultūros fenomenas. Nors mokslas racionalizuoja pasaulį ir gyvenimą, jo beasmenės žinios nutolino žmogų nuo gamtos bei paties savęs. Šių mokslo problemų šaknys glūdi kapitalistiniame gamybos būde, kuris iškraipo fundamentaliuosius žmogaus santykius su pasauliu, gamta, kultūra ir pačiu savimi. Dialektinės metodologijos požiūriu, kiekvienas konkretus mokslo istorinės raidos etapas yra sąlygotas gamybos būdo ir kultūroje susiklosčiusių subjektyvumo formų. Šiuolaikinių moksliškumo formų vertinimo kriterijus yra K. Marxo idėja apie būsimosios civilizacijos mokslą kaip vieningą mokslą apie žmogų. Žmogus yra universali būtybė ir jos santykiai su pasauliu yra daugiaplaniai. Mokslinis žinojimas yra tik viena žmogaus ryšio su būtimi forma, ir jo dominavimas turi ribas. Marksistinė visų žmogaus esmingųjų galių plėtojimo (naujo žmogaus formavimo) programa susijusi su visų kultūros formų organišku sąryšiu, reikalauja aktyvinti ne tik intelektą, bet ir intuicijos, vaizduotės, dorovines, estetines-menines aspiracijas, harmonijos pajautą ir kita.