Straipsnyje svarstoma apie mokslą ir jo vietą kultūroje. Pirmiausia siekiama apibrėžti mokslo ir kultūros sąvokas. Kadangi mokslas priklauso kultūrai, tai jis gali būti ir apibrėžiamas per ją. Pirminis kultūros apibrėžimas galimas tik natūros (gamtos) atžvilgiu. Kultūra yra žmogiškosios kūrybinės veiklos antstatas natūros bazėje. Mokslas yra pažintinė žmonių veikla, kilusi iš natūros ir kultūros sąveikos. Mokslo pažinimo funkcija realizuojama teoriškai rekonstruojant tikrovę. Kiek mokslas yra politikos dalykas, priklauso ne nuo objektyvios tiesos, o nuo jo socialinio vaidmens, nuo skirtingų socialinių interesų, kuriuos jis liečia. Panaudodamas mokslą, kapitalizmas labiausiai pranoko natūrą galingų gamybinių jėgų išsivystymu, tuo paveikdamas visą kultūrą. Mokslas XX a. paženklino visą kultūrą scientistiniais bei racionalistiniais, pragmatiškais bei technokratiškais techniškosios civilizacijos bruožais, gerokai deformuodamas tradicinę dvasinę kultūrą. Šiame kontekste pozityviąją kultūrinę misiją mokslas gali atlikti savo vidinės fundamentalizacijos, integracijos, ekologizacijos, humanitarizacijos būdu, taip pat harmoningai integruodamasis į žmonijos bendrą dvasinę kultūrą.