Straipsnis skirtas marksistinės mokslo koncepcijos prielaidoms ir svarbiausiems bruožams eksplikuoti. Teigiama, kad tiesioginė marksistinės mokslo koncepcijos prielaida yra pažintinės veiklos supratimas klasikinėje vokiečių filosofijoje, tai yra žmogiškojo pažinimo veikliosios pusės problematika, kurią iškėlė klasikinis vokiečių idealizmas. Marksizmo pradininkai teigė, kad mokslo vaidmuo visuomeniniame procese gerokai išauga todėl, kad kapitalizme gamybos procesas iš paprasto darbo proceso virsta moksliniu procesu, pajungdamas sau gamtos jėgas ir leisdamas, kad jos tarnautų žmogaus poreikiams. K. Marxas prasidedančiam mokslo virtimo visuomenės gamybine jėga procesui iš karto teikė pasaulinę istorinę reikšmę. Jis atskleidė, kad mokslo ir materialinės gamybos prasiskverbimas į vienas kitą yra kapitalo tendencija. Daroma išvada, kad marksizmo pradininkų sukurta mokslo ir jo socialinių pagrindų panorama sudarė vaisingą metodologinį pagrindą moksliškai tyrinėti mokslo fenomeną. Jų sukurta mokslo koncepcija naujomis istorinėmis sąlygomis buvo toliau plėtojama ir iš esmės ją praturtino V. Leninas.