Istorijos filosofijoje reliatyvizmas kilo kaip reakcija prieš racionalizmą ir visuomenės pažangos teoriją. XX a. viduryje JAV susiformavo kultūrinės antropologijos šaka – kultūrinis reliatyvizmas, kurios pradininkas – F. Boasas. Istorinis determinizmas buvo pagrindinė šios teorijos prielaida. F. Boasas tyrinėjant kultūrą reikalavo traktuoti ją kaip atskirą socialinio patyrimo ir vertybių pasaulį bei remtis tik jos pačios sąvokomis ir vaizdiniais, nes pasaulyje egzistuojančių kultūrų įvairovė ir unikalumas neprilygsta vieningo žmonijos vystymosi teorijai. Vienalinijinė kultūros evoliucijos teorija neatsižvelgia į atskirų kultūrų individualumą, jų unikalias istorijas, bendri dėsniai negali paaiškinti realios visuomenės raidos. Šį požiūrį perėmė ir pratęsė jo mokiniai. M. Herskovitsas pabrėžė, kad kultūra ir jos bruožai tinkamai gali būti įvertinti tik jos ekologinio ir socialinio-istorinio konteksto pagrindu. Jis skyrė metodologinį, filosofinį ir praktinį kultūrinio reliatyvizmo aspektus. Griežtai atmetė kultūrų skirstymą į aukštesnes ir žemesnes. Evoliucines kultūros stadijas turi pakeisti vystymosi sąvoka, nenumatanti visur būtinos sekos.