Straipsnyje nagrinėjami subjekto ir tikrovės estetinio santykio aksiologinės analizės klausimai. Autorius pabrėžia marksistinėje literatūroje pastebimus bandymus įveikti vienpusišką gnoseologinės prieigos taikymą estetinio suvokimo analizei. Kita vertus, autorius kritikuoja egzistuojančius šių problemų marksistinių sprendimų trūkumus: aksiologinių ir gnoseologinių plotmių painiojimą, supaprastintą stebėtojiškojo materializmo atspindžio teorijos supratimą, vertinimo sąvokos neapibrėžtą vartojimą ir pan. Teigiama, kad atspindžio priklausomybė nuo objekto visada yra santykinė, ir laikyti tikrovę atspindžio turinį lemiančiu veiksniu galima tik konkrečia, apibrėžta prasme. Straipsnyje bandoma eksplikuoti estetinio suvokimo pažintinių ir vertinamųjų aspektų dialektinį sąryšį: svarbu ne išskirti tam tikrus estetinio santykio komponentus (pažinimą ir vertinimą), o šį santykį traktuoti atitikimo tikrovei (gnoseologiniu) ir atitikimo subjekto poreikiams (aksiologiniu) požiūriu.