Straipsnyje įvairiais aspektais nagrinėjama mirties problema. Teigiama, kad mirtis yra objektyvus biologinis procesas, pasireiškiantis organizmo gyvybinės veiklos galutiniu nutrūkimu ir būdingas žmogui kaip biologinei sistemai. Mirties problemai didelį dėmesį skiria religijos, ypač krikščionybė: žmogaus sielos nemirtingumo dogma įgyja vis didesnę reikšmę išlaikant ir stiprinant bažnyčios įtaką. Filosofijos istorijoje mirties problema nagrinėjama trimis svarbiausiais aspektais: sielos nemirtingumo sampratos pagrindimas ir kritika; naujos žmogaus nemirtingumo, kaip kūrinių ir gerų darbų išlikimo, sampratos plėtotė; su mirtimi susijusių išgyvenimų, kaip žemiškojo žmogaus dvasinio gyvenimo esminių aspektų, analizė, kurią atlieka daugiausia egzistencializmo filosofija. Daroma išvada, kad marksistinės filosofijos atstovai dabarties sąlygomis turi nagrinėti mirties problemą minėtais aspektais, didžiausią dėmesį skirdami žmogaus nemirtingumo mokslinės sampratos pagrindimui ir egzistencializmo kritikai.