Straipsnyje, remiantis marksistine metodologija, formuluojama ir analizuojama socializmo ir susvetimėjimo santykio problema. Parodoma, kad tirti socialistinę visuomenę susvetimėjimo problemos šiuolaikinėmis sąlygomis požiūriu yra moksliškai tikslinga ir ideologiškai reikšminga. Autorius siekia atskleisti susvetimėjimo problemos marksistinės sampratos esmę parodant G. W. Hegelio, L. Feuerbacho ir K. Marxo požiūrių šiuo klausimu skirtumus. Pabrėžiama, kad šiuolaikinės išplėstinės susvetimėjimo traktuotės, kuriais remdamiesi Vakarų filosofai kritikuoja socializmą, yra mažiau vertingos nei K. Marxo samprata. Straipsnyje parodoma, kad ginčas tarp tų autorių, kurie susvetimėjimą laiko svarbiausiu socializmo klausimu, ir tų, kurie mano, kad socializmo sąlygomis susvetimėjimas neegzistuoja, peržengia istorijos materialistinio supratimo ribas ir patenka į grynai etinę plotmę. Teigiama, kad socializmas yra žmogaus ekonominių, politinių, kultūrinių santykių susvetimėjimo realaus įveikimo pirmasis etapas.