Tradicinis neapeiginis rusų folkloras straipsnyje analizuojamas, turint galvoje liaudies pasaulėžiūros bei valstiečių pažiūrų į gamtą ir žmogų poetinės išraiškos savitumą. Gamtos aprašymų pagrindą tautosakoje sudaro konkreti valstiečio patirtis. Gamtos jėgų pajungimą žmogaus valiai, gamtos pakeitimą liaudis suvokia kaip praktinės veiklos rezultatą. Pati laimės, sėkmės sąvoka tautosakoje traktuojama racionaliai ir atskleidžiama konkrečiais poetiniais įvaizdžiais, paimtais iš gyvenimo tikrovės ir valstiečio darbo praktikos. Stichinė materialistinė liaudies pasaulėžiūra remiasi pasaulio pažinumo pripažinimu, prieštaraudama idealistinei, religinei ideologijai, dėjusiai pastangų paveikti liaudies kūrybą. Apart žinomų tautosakos rinkinių, autorė remiasi nepaskelbtais pasakų, patarlių, mįslių tekstais, užrašytais rusų gyvenvietėse Lietuvoje - Zarasų, Anykščių, Rokiškio rajonuose.