Straipsnis skiriamas pastangai peržengti pramoginio apokalipsės kino ribas. Tekste konstatuojama, kad nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai neplėtojami pagal vieną formulę, todėl neįmanoma rasti juos vienijančio teminio pagrindo. Vis dėlto nekomercinį apokalipsės kiną suvienytų ne turinys, bet pati pastanga radikalizuoti kinematografines apokalipsės vizijas, kurias komercinis kinas produkuoja kaip standartinių prekių seriją. Radikalizavus pasaulio pabaigos vizijas, nekomerciniai apokalipsės kino kūriniai ima funkcionuoti kaip kapitalistinės pasaulio pabaigos industrijos kritikos įrankiai. Straipsnyje parodoma, kaip komercinis apokalipsės kinas vaizduoja mirtį ir prekiauja žiūrovo nemirtingumu. Tokiai komercinei strategijai priešstatomas santykis į mirtį Šekspyro „Hamlete“ ir Kurosawos „Rashomone“.Atskleidžiamos paralelės tarp „Hamleto“ skaitytojo ir „Rashomono“ žiūrovo. Argumentuojama, kad „Rashomonas“ gali būti interpretuojamas kaip žiūrovo aklumo demaskavimo įrankis. Jo analizę papildžius Žižeko ir Baudrillard’o nuostatomis, fiksuojamas žiūrovo aklumas pramoginiame apokalipsės kine.The Deconstruction of Apocalypse Genre Cinema in Kurosawa’s “Rashomon”Nerijus Milerius SummaryThe paper deals with the effort to go beyond the boundaries of commercial apocalypse film. It is argued that as non-commercial apocalypse films are not based on the single formula it is impossible to find one unifying thematic base for them. Nevertheless, non-commercial apocalypse films are not united not by their content, but by the effort to radicalize the cinematic visions of the apocalypse. Having radicalized the visions of the end of the world, non-commercial apocalypse film begins to function as a critical tool for the analysis of the capitalist end of the world industry. This paper shows how the commercial apocalypse film depicts death and sells immortality to a viewer. Such commercial strategy of the apocalypse film is opposed to the relation with death in Shakespeare’s “Hamlet” and the Akira Kurosawa’s “Rashomon”. In the paper the parallels between a reader of “Hamlet” and a viewer of “Rashomon” are revealed. It is argued that “Rashomon” can be interpreted as a tool to unmask the blindness of the viewer. The analysis of “Rashomon” leads to the notions of Slavoj Žižek and Jean Baudrillard which allow discovering the analogous blindness of the viewer in the commercial apocalypse film.