Straipsnyje nagrinėjamos su filosofijos ir religijos santykiais susijusios problemos. Kritikuojami tarybinėje literatūroje aptinkami schematiški teiginiai, supaprastinantys idealizmo ir religijos ryšį. Teigiama, kad dažnai per mažai dėmesio skiriama religijos ir filosofijos, kaip visuomeninės sąmonės, ir kartu kaip socialinių reiškinių, sugretinimui, išskyrimui ir priešpriešinimui. Kadangi religija ir teologija (ypač krikščionybės) naikina filosofiją, tai pastaroji negali atsigauti kitaip, kaip tik naikindama pirmąsias dvi. Filosofija negalima be pažinimo, mokslo, intelektinės kultūros, o religiniam tikrovės atspindėjimo būdui nereikalinga jos pažintinės teorinės rekonstrukcijos prielaida. Religija nyksta, veikiama atspindimosios kintančios visuomeninės būties veiksnių (socialinių, ekonominių ir kt.), bet šis procesas vyksta kartu su jos vidine evoliucija, kurią stipriai veikia filosofija, kartu ir idealizmas. Dialektiniam ir istoriniam materializmui, istorinėje konfrontacijoje nugalėjusiam idealizmą, priklauso reikšminga mokslinė, metodologinė ir socialinė funkcija, o religijai lieka tik žmogaus ir pasaulio tariamo išgelbėjimo funkcija.