The use of active inclusion (AI) policies is steadily growing worldwide, especially among developed (OECD) countries. This concept is most consistently applied in EU countries, with some countries spending more than 1% of their GDP on the activation policies. This concept is also well-known in the countries of the American continent, where it stands as the basis of the workfare model. The concept of AI is linked to the promotion of social inclusion and participation in the labour market for people of working age experiencing poverty or social exclusion. This article is the second work of the authors analysing the concept of AI and its implementation in Lithuania. The article analyses the content of AI concept, placing more emphasis on the limitations of AI and criticism from the right-wing and the left-wing politicians. The article also examines the issue of social services and their place in the concept of AI. The empirical part of the article analyses different dimensions of social services in Lithuania during the period for 2009 to 2018(9). On the basis of the performed analysis, it is concluded that the availability of enabling services in Lithuania is insufficient, despite the fact that positive changes in the availability and coverage of the above-mentioned services have been observed since 2009

Pasaulyje, ypač išsivysčiusių (EBPO) šalių tarpe, nuolat didėja aktyvios įtraukties politikos priemonių panaudojimas. Labiausiai kryptingai ir nuosekliai ši koncepcija yra taikoma ES šalyse, o atskiros valstybės aktyvinimo politikos priemonių finansavimui išleidžia virš 1% nacionalinio BVP. Ši koncepcija ne mažiau žinoma ir už Atlanto, kur analizuojama, kaip workfare modelio pagrindas. Aktyvios įtraukties koncepcija siejama su socialinės įtraukties bei dalyvavimo darbo rinkoje skatinimu darbingo amžiaus asmenims, patiriantiems skurdą ar socialinę atskirtį. Šis straipsnis yra antrasis autorių darbas, analizuojantis aktyvios įtraukties koncepciją ir jos realizavimą Lietuvoje. Straipsnyje analizuojamas šios koncepcijos turinys, akcentuojant aktyvios įtraukties apribojimus bei kritiką iš dešiniųjų bei kairiųjų politikos atstovų, plačiau analizuojamas socialinių paslaugų klausimas ir jų vieta aktyvios įtraukties koncepcijoje. Praktinėje straipsnio dalyje analizuojama Lietuvos 2009 – 2019 m. aktyvios įtraukties strategijos socialinių paslaugų dimensija. Atliktos analizės pagrindu daroma išvada, jog įgalinančių paslaugų prieinamumas Lietuvoje yra nepakankamas, nepaisant to, kad nuo 2009 m. stebimi teigiami minėtų paslaugų prieinamumo ir aprėpties pokyčiai.