Advanced search in
Research products
arrow_drop_down
Searching FieldsTerms
Any field
arrow_drop_down
includes
arrow_drop_down
Include:
10 Research products, page 1 of 1

  • Other research products
  • Lithuanian
  • European Marine Science

Relevance
arrow_drop_down
  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Čiuldė, Edvardas;

    Straipsnyje aptariamas žemės vaizdinys lietuvių pasaulėžiūroje. Pažymima, kad lietuvių tautos vertybinius nusiteikimus lemia valstietiškas mentalitetas su tam tikra jautrumo ritmika ir atkaklumu, padedančiu atlaikyti įvairiausius išbandymus. Aptariama žemės kaip formų formos idėja filosofijoje. Teigiama, kad antikos filosofija ignoravo žemės vaizdinį, bandydama nurodyti beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą, kaip pagrindą, užtikrinantį įvairovės vienovę, o vėliau ji laikė žemę formuojančiąja galia, formų forma. Teigiama, kad žemė nėra kokia nors išankstinė įsivaizduojamos būties prielaida arba likutinė medžiaga, išgryninta analitinio skaidymo procese. Žemė nėra visatos centras astronomine šio žodžio prasme, bet ji nuo pat pradžių yra pačios būties centras. Autoriaus teigimu, valstietis, rūpindamasis žeme, rodo sektiną pavyzdį, kaip puoselėti formos organiškumą, o filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kaip valstietis, dirbantis žemę. Nagrinėjamas A. Šliogerio pasisakymas apie save kaip valstietį. Autoriaus manymu, A. Šliogeris taip teigė tiesiogine šio žodžio prasme, turėdamas omenyje žemdirbio patirtį, paženklinusią lietuvių mentalitetą. Keliamas klausimas, ar A. Šliogerio filosofija iš tikrųjų yra valstietiškos pasaulėžiūros išraiška. Remdamasis A. Šliogerio filotopijos sąvoka, autorius reziumuoja, kad Šliogerio filosofijos ar pasaulėjautos atspirties tašku laikytinas ne pasiklydęs valstietis, o po apylinkes klajojantis gyvulių augintojas arba aistringas medžiotojas. Su tuo siejamas ir A. Šliogerio posūkis į fotografiją. The article discusses the image of the earth in the Lithuanian world view. It is noted that valuable disposition of Lithuanian nation is determined by peasant-like mentality with a certain rhythmics of sensitivity and perseverance, which helps to withstand various challenges. The article also discusses on the idea of earth understood as a form of forms in the philosophy. It is argued that ancient philosophy had been ignoring the image of the earth trying to point out the shapeless primitive material as the starting point, i.e. as the basis ensuring the unity of diversity, and later it was considering earth as a forming power, as a form of forms. It is stated that earth is not a preconceived assumption of imaginary substance or residual matter purified in the analytical process of degradation. Earth is not the centre of the universe in the astronomical sense of the word, but from the very beginning it is the centre of being. According to the author, a peasant, taking care of the earth, shows a good example of how to foster the organic form, and the philosopher obeys the law of destiny in the same way as a peasant cultivating earth. The article also includes discussion on A. Šliogeris thought about himself as a peasant. According to the author, A. Šliogeris said this directly in terms of the meaning having in mind farmer's experience, which have marked the Lithuanian mentality. The author also raises a question, whether the philosophy of A. Šliogeris is in fact an expression of peasant world view. On the basis of the concept of A. Šliogeris philotopy, the author concludes that not a lost peasant, but a livestock breeder travelling around the area or a passionate hunter must be regarded as a starting point for Šliogeris philosophy or world view. This is also connected with A. Šliogeris interest in photography.

  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Stepukonienė, Inga;

    Straipsnyje siekiama apžvelgti jūros (vandens) – vieno iš keturių universalių elementų (ugnis, vanduo, žemė, oras) įvaizdžio semantiką XX a. moderniosios lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės ir latvių poetės Vizmos Belševicos lyrikoje. J. Vaičiūnaitė ir V. Belševica – poetine pasaulėjauta artimos žodžio menininkės. Jų kūrybą vienijantis veiksnys – miesto erdvės vaizdavimas, moters pasaulio suvokimo ypatingumas, sąlygojantis lyrikos poetiką. Ir J. Vaičiūnaitės, ir V. Belševicos poezijoje dažnas jūros įvaizdis – įvairus ir meniškai turtingas, įprasminantis skirtingas vandens stichijos puses. Jis turi glaudų simbolinį ryšį su moters pasauliu, yra jos nuotaikų, išgyvenimų atspindys. Jūra poečių kūryboje – ir lyrinio vyksmo fonas. J. Vaičiūnaitės ir V. Belševicos lyrikoje permaininga jūra įbūtina ir mylinčiosios neišsipildžiusias svajas, aistros trumpalaikiškumą, ir gyvybinį troškimą mylėti; jūra iškyla ir kaip simbolinis erdvės riboženklis moters būčiai, ir kaip glaudžiantis motiniško vandens kodas. Ši vaizdinio semantika lemia glaudų dviejų baltų kultūrų poečių lyrikos ryšį. Darbe taikomi analitinis interpretacinis, aprašomasis, fenomenologinis, lyginamasis metodai. The lyrical poetry of Judita Vaičiūnaitė (Lithuania) and Vizma Belševica (Latvia), modern poetesses of the second half of the twentieth century, vividly reflects the realities of urban culture. However, the centre of their lyricism, the woman, is projected not only in the urban environment, but also in nature. The four mythological elements (water, air, earth, and fire) are given special powers and are highly important in both Belševica’s and Vaičiūnaitė’s work. Water in their lyrical poetry becomes an inexhaustible source of spiritual and stylistic variations. In the poetry of Vaičiūnaitė and Belševica, the sea is not a metaphor for harmony, but for anxiety, which contrasts with the representation of earth, sky, and clouds. These elements are often opposed to water paradigms like lakes, rivers, rain, snow or frost, which hide mysterious worlds. The representation of the sea is rather controversial: the overall image is shaped from a multitude of different impulses and impressions that arise from different situations of life. One of the most typical lyrical themes in Vaičiūnaitė’s and Belševica’s work is the past and remembrance of things, people, events, and phenomena. They reflect on the existence of prominent past personalities by representing their vivid images; the reader can feel the spiritual motion and projection of dynamic actions into the future. Meanwhile, memories related to the realm of water often project passiveness. The poetry of Vaičiūnaitė and Belševica reflects a strong symbolic link between the sea and the woman. The lyrical “I”, like the sea, is silent, deep, mysterious and, at the same time, turbulent. The sea also embodies the feeling of global insecurity. The seabed metaphorically represents the threshold between the safe and the dangerous states of a woman, separating the complex world of earth from the inscrutable water world, which may instantly transform the woman’s status. The sea also implies the seme of purity and purgation, the axis of morality and value as discussed by Bachelard. Purity is one of the main value-determining categories, inseparable from the self-awareness of the lyrical “I”, which stands in opposition to the other. In their experience of nature, they share the same motif of “motherly water”. It is not by chance that the poetry of Vaičiūnaitė and Belševica merges the elements of the sea world and reality – images of love appearing in the subconscious of the subject are directed to “the shelter creature, the nourishment creature symbolic of the mother”. This semantics of the sea brings together the poetry of the two Baltic poets.

  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Apanavičius, Romualdas;

    Žmonijos etninių muzikos instrumentų pavidalų analizė ir gretinimas su galimais jų pirmavaizdžiais leidžia kelti mintį, kad muzikos instrumentai perteikia gyvūnijos, buities, gyvensenos įvaizdžius, atspindinčius itin senų, greičiausiai priešistorinių laikų gyvenseną, žmonių veiklą bei jų pasaulėžiūrą. Didelė etninių muzikos instrumentų įvaizdžių dalis atspindi ne tik gyvūnijos pasaulį ir buities įrankius, bet ir pirmykštį totemizmą, taip pat ir ritualinės kelionės į „aną“ pasaulį priemones, tarp kurių buvo ir luotai bei jūrų laivai. Sąsajos su vandeniu ir jūra leidžia kelti mintį apie dviejų – žvejų ir jūreivystės – senųjų kultūrų atspindžius bei liekanas, akivaizdžias žmonijos etninių muzikos instrumentų pavidaluose. Tačiau „jūros“ kultūra pastebima tik Egipto, Tarpupio ir Graikijos civilizacijose bei šių civilizacijų dabartinių tautų ir etninių grupių palikime, o „vandens“ kultūra, besisiejanti su žvejyba vidaus vandenyse, akivaizdi daugelio pasaulio tautų tradicijose. Su žvejų kultūra siejasi ir lietuvių bei kitų Baltijos regiono tautų etninių muzikos instrumentų įvaizdžiai. Having analysed the forms of the shapes of the ethnic musical instruments of the mankind, the data of the research leads to the presumption that the musical instruments convey the images of the fauna, mode of life, which reflects on very ancient processes of the humanity. The great part of the images of these instruments shows not only the animal kingdom and tools of everyday life, but also the ancient totemic world outlook and the means of burying – process of traveling to ‘another’ world. These means were canoes, boats and even sea ships. Connection with the water and sea propose the idea about the features concerning two cultures – fishing and shipping. The reflections and relics are evident in the shapes of the ethnic musical instruments of mankind. However, the ‘Sea’ culture is noticeable only in the civilisations of ancient Egypt, Mesopotamia and Greece and in the traditions of using the musical instruments of the current people living in these areas. The ‘Water’ culture relates with fishing in the local rivers and lakes and is evident in the traditions of many nations of the world. The images of the fishing culture are the most noticeable feature of the instruments of the Baltic people.

  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Lileikis, Saulius;

    Sutelkus dėmesį ties Lietuva, kaip jūrine valstybe, ir moksliniu bei praktiniu požiūriu reguliariai identifikuojant jūrinio identiteto ugdymo problematiką, straipsnyje ideologiniu ir teologiniu požiūriais orientuojamasi į jūros įvaizdžio kaitą naujaisiais laikais. Siekiant atskleisti jūros įvaizdžio kaitą paskutiniaisiais šimtmečiais, taikant retrospektyvinės analizės, metaanalizės, lyginimo, interpretacijos, sisteminimo metodus, straipsnyje ryškinama jūros baimės ir jos vengimo viduramžiais situacija, apibūdinama pozityvesnio jūros traktavimo pradžia XVII a., analizuojamos pajūrio kurortų kilmės sąlygos, jūra aptariama kaip tyrinėjimų sritis, atskleidžiamas filosofinis jos vertinimo pobūdis, apibūdinama jūrinės rekreacijos vertybinė situacija. Darbe laikomasi egzistencializmo ir teistinio humanizmo metodologinių nuostatų. Attention is focused on Lithuania as a maritime state. The problematic of the education of the maritime identity is regularly identified from the scientific and practical point of view. It is oriented to the transformation of the sea image at the New Times from the ideological and theological point of view in the article. The importance of the transformation of the sea image during the last times is raised. Main methods of retrospective analysis, meta-analysis, comparison, interpretation and systemization are used in the research. The situation of the fear and avoidance of the sea in the Middle Ages is discussed. The start of more positive view of the sea at the 17th Century is characterized. Conditions of sea-resort genesis are revealed. The sea as a range of the research is analyzed. The philosophical value of the sea is discussed too. The valuable situation of maritime recreation is developed. The research is methodologically grounded by existentialism and theistic humanism.

  • Other research product . 2017
    Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Šimkus, Šarūnas;

    Straipsnyje bus apžvelgta vandenyno (jūros, marių) simbolika vedose – seniausiose indoarijų religinėse giesmėse, kurios galėjo būti sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Vedinė vandenų simbolika jau buvo nagrinėta pristatant „Rigvedos“ giesmių apie upes („Liaudies kultūra“, 2015, Nr. 4 ) ir Sarasvatę (2015, Nr. 6) vertimus, tačiau platūs vandenys taip pat pasižymi reikšminga simbolika, kuri, regis, dar išvis nėra tinkamai tyrinėta. Šiais laikais dažniausiai telkiamasi į „gamtinį“ vedų aiškinimą: vedų tekstuose minimiems vaizdiniams įtemptai ieškoma daiktiškųjų atitikmenų. Taip aiškindami klaustume, ar senovės indoarijai pažino jūrą, vandenyną šiuolaikine šio žodžio prasme. Gal įvaizdis atsineštas iš indoeuropiečių prosenovės? O gal buvo įkvėptas vietoje esančių plačių upių, didelių ežerų? Klasikinėje Vakarų indologijoje plačiau įsigalėjusi nuomonė, kad indoarijai vandenyno kaip tokio nepažino, o jo vaizdinys bus arba atsineštinis, arba įkvėptas vietinių upių santakų, arba dargi dangiškojo vandenyno metaforos1. Kita vertus, gausu veikalų, kuriuose įrodinėjama senovės arijus nuo seno gyvenus prie jūrų2. Apie tai dabar išvis nekalbėsime: mums rūpės įvairių vandens telkinių simbolika. Ocean or sea (samudra) is a common word in the ancient Indo-Aryan texts of the Rigveda and the Atharvaveda, and generally signifies any vast confluence of the waters. While the exact equivalents in the material world remain unknown, it is usually considered that the Vedic Indo-Aryans were ignorant about the sea (in the modern geographical sense), yet the word samudra unfolds through rich metaphorical and symbolical meanings. One of the most common images of samudra is the celestial ocean or the celestial river (called sindhu), which hovers in the midspace, called antarikṣa. Also, it is a space crossed by the ship of various gods, especially Aśvins who save Bhujyu from being drowned in the unsteady waters of samudra. While in this sense the Vedic ocean may mean instability of the passage of life, generally it signifies the vast vessel of songs and luminous thoughts and may be placed in the midst of the heart. The ocean (as salila or ‘lower’ ocean) may be the source of all the sacred chants, thoughts and vitality (all these are imagined as flowing rivers) and in the same time (as ‘upper’ ocean) it can be their destination. As water mythologically is considered as being an all-compassing entity, so the ocean, as the endless vastness of water, is universally used as a metaphor of the single God. Vedic texts indicate that the ocean is the abode of various gods or god (Varuṇa, Soma) and is the final destination of human life. This statement is supported by the Upanishads, where the ocean is equated to the supreme divinity, called brahman.

  • Other research product . 2000
    Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Banytė-Rowell, Rasa;

    Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos faktus pajūrio baltų senojo geležies amžiaus archeologinėje medžiagoje, kurie teikia pagrindą spėlionėms apie laivybos reikšmę to meto Rytų Baltijos regione. Slusegårdo kapinyne (Bornholmo sala, Danija) 467 griautinių palaidojimų tarpe buvo ištirti 45 kapai, kuriuose buvo laivelių/valčių liekanų ar pėdsakų. Kapuose su laiveliais/valtimis Slusegårde mirusieji buvo laidojami tarp 80/90 ir 250/260 metų po Kristaus. Kapinyno medžiagos tyrinėtojai rekonstravo rastų laivelių technines savybes, pagal kurias nustatė, jog 3-5 metrų ilgio laiveliai galėjo būti naudojami priplaukimui prie didesnių laivų ar kabinami prie jų, taip pat kasdienei žvejybai. Mazkatuži kapinyno (pietvakarių Latvija) 1942 m. tyrinėjimų medžiaga, kuri iki šiol nėra publikuota, o tik cituojama latvių archeologų darbuose, pateikia netikėtas sąsajas su Slusegårdo kapinyno valtimis. 1942 m. kasinėjimų autoriaus E. Šturmso ataskaitoje (saugomoje Rygos istorijos muziejuje) dėmesį patraukė kapo Nr. 13 planas. E. Šturmsas aprašė kapą tik keliais sakiniais, pažymėdamas, jog „kapo duobės kontūras išaiškėjo 72 cm gylyje, kurį sudarė 1,5 m ilgio ir 0,3 m pločio tamsios žemės plotas“. Pagal O. Crumlin-Pederseno pateiktus valčių liekanų Slusegårdo kapų duobių planuose pavyzdžius siūloma hipotezė, jog Mazkatuži kape Nr. 13 kasinėjimų metu buvo užfiksuotas valties dugno kontūras, siaurėjantis pietiniame gale. „Dvišakis“ nutrūkstantis kontūro galas galėtų liudyti, jog valtis laidojimo apeigų metu buvo „numarinta“, t. y. paaukota tik viena jos dalis. Mazkaluži kapinyno laidosenoje traukia dėmesį dar vienas kapas (Nr. 22, datuojamas II a. antrąja puse-III a. pradžia). Kapo Nr. 22 duobė, orientuota beveik Š-P kryptimi, 0,44 m gylyje buvo 2,05 m ilgio ir 0,90 m pločio. Jos viduje išryškėjęs trapecinis kontūras buvo apie 1.5 m ilgio ir yra panašus į skobtinį luotą, kurio vienas galas buvo nudaužtas, o kitas ˗ siaurėjantis, su šoninių balastinių lentų liekanomis, paliktas sveikas. [...] Medžio apdirbimo įrankių, kurie galėjo būti naudojami ir laivų/valčių gamybai, reikšmė baltų gyvenime atspindi jų dėjimo į kapus paprotys, pastebimas tyrinėjant senojo geležies amžiaus laidojimo paminklus. [...] Skiltuvų tipų kaitos chronologinė vienovė liudija buvus bendrus plačiame regione technologinius įpročius. Pavyzdžiui, Vakarų Lietuvos kapinynuose apskaldyti titnago gabalai randami daugiausia senojo ir vidurinio geležies amžiaus paribyje. [...] Pajūryje gyvenusių baltų archeologinėje medžiagoje galima rasti daugiau su germanais ir finougrais bendrų gyvensenos prie Baltijos bruožų, kurie paimti skyrium net nebūdingi toliau nuo jūros plytinčioms etniškai artimoms sritims. Ne tik etninė giminystė, kalba sieja žmonių bendrijų pasaulėžiūrą ˗ mąstymo bendrumas greičiau kyla iš panašaus gyvensenos tipo. This article draws attention to certain evidence from Baltic archaeological material of the Old Iron Age, which invites speculation about the significance of boats in Eastern Baltic life at that time. Among 467 inhumation graves in Slusegard burial site (Bornholm Island, Denmark) forty five graves were studied which contained remains or traces of remains of hollowed-out boats. People were buried with boats in Slusegard between AD 80-90 and AD 250-260. Excavators of this material have reconstructed the technical features of the boats they found, according to which boats three to five metres long could have been used for coming aside larger vessels or have been tied alongside them or simply used for everyday fishing. Material excavated in the Mazkatuži burial site (south-western Latvia) in 1942, which has not been published hitherto, despite being cited in the works of other archaeologists, provides unexpected parallels with the boat material from Slusegard. In the excavation report penned by E. Sturms (held in the Rigan Historical Museum) our attention is drawn by the layout of Grave 13. Sturms describes the grave in a few sentences, noting that "the outlines of the grave became clear at a depth of 72 cm, comprising a patch of dark soil 1.5 m long and 0.3 m wide. In accordance with O. Crumlin-Pedersen's examples of the layout of boat remains in the Slusegard grave pits, I would suggest the hypothesis that during excavations of Mazkatuži Grave 13 the contours of the bottom of a boat narrowing al its southern edge were discovered. The "bifurcal" tip of the layout could show that that the vessel was "killed" during the funeral ritual, that is, only part of it was sacrificed. The pilaf another Mazkaluži grave (No. 22, dated to sometime between the second half of the second century and the early third century A.D.), with an almost north-south orientation, was found al a depth of 0.44 m and measured 2.05 m longby 0.90 m wide. A darker trapezoid shape approximately1.5 m in size marked its area and this shape was similar to a dug-out canoe, one end of which was broken while the other narrowed with the remains of planks from the side ballast. [...] The significance in Baltic life of woodworking tools, which could have been used for boatbuilding, is reflected by the tradition of placing them in graves. This has been noted in excavations of Old Iron Age burial sites. [...] Chronological unity in the development of fire-stone types bears witness to region wide technological practice. For example, in Western Lithuanian grave sites flint chippings are found most often al the turn of the Old and Central Iron Ages [...] In archaeological remains from the maritime Balt tribes we can find much that is also common to Germanic and Finno-Ugric peoples dwelling by the Baltic Sea but which appears to differ from the practices of ethnically-related Baltic tribes that dwelt further from the coast. People's general weltanschauung is affected by more than ethnic relationship or common language - similarity of outlook arises more often than not from similar ways of life.

  • Other research product . 2012
    Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Vareikis, Vygantas;
  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Ruškienė, Danguolė;

    2010 m. Lietuvą pasiekė dailininko Česlovo Janušo tapybos darbų kolekcija, kurią Lietuvos dailės muziejui (LDM) dviem dešimtmečiams deponavo jo sūnus ir kolekcijos savininkas Saulius Janušas. Pirmiausia ji buvo pristatyta Vilniuje, Radvilų rūmuose, išeivijos dailininkų kūrinių parodoje „Dovana Nepriklausomai Lietuvai“. Parodos atidarymo metu buvo surengtas Janušo kūrybai skirtas vakaras. Publikacijoje pateikiama trumpa informacija apie Lietuvos pajūryje veikiančiuose LDM padaliniuose surengtas parodas, kuriose buvo eksponuojama Janušo kūryba, pristatomi svarbiausi šio menininko, daugiausia žinomo kaip marinisto, gyvenimo faktai ir aptarta jo kūrybos raida bei savitumas. Pirmoji personalinė dailininko paroda įvyko 1938 m. Kaune. Nuo 1945 m. – parodos Vokietijoje, nuo 1951 m. – JAV. Janušas dekoravo Įgulos bažnyčią Kaune, Šv. Jurgio bažnyčią Šiauliuose, tautiniais motyvais išdekoravo Tėvų pranciškonų vienuolyno Apreiškimo parapijos salę Brukline (JAV). Sukūrė scenografijų spektakliams, dekoracijų lietuvių tautinio ansamblio pastatymams. 1971 m. personalinėje parodoje be įprastų realistinės stilistikos drobių pateikė ir abstrakčiosios dailės kūrinių. 1945–1949 m. įsteigė Meno studijos dirbtuves Viurcburgo pabėgėlių stovykloje, vėliau – medžio apdirbimo dirbtuves. Mokytojavo Pasvalio komercinėje mokykloje, Šiaulių ir Kauno gimnazijose, Kauno pirmojoje dailiųjų amatų mokykloje, nuo 1940 m. dirbo jos direktoriumi. In 2010, a collection of artist Česlovas Janušas paintings reached Lithuania. It was deposited by his son, an owner of the collection, Saulius Janušas to the Lithuanian Art Museum (LAM) for two decades. Firstly, it was introduced in an exhibition of emigrant artists called “Dovana Nepriklausomai Lietuvai” in Vilnius at Radziwill Palace. During the opening of the exhibition, there was an evening dedicated to Janušas' creative work. The publication includes brief information about exhibitions shown in the LAM departments which operate in the territory of the Lithuanian coast and exhibit Janušas' creative work. Also, it presents the most important facts of his, as a marine painter, life and discusses the development and originality of his creative work. The firs personal exhibition of the artist took place in Kaunas in 1938. Since 1945 there were exhibitions in Germany and since 1951 in the USA. Janušas decorated St. Michael the Archangel Church in Kaunas and St. George Church in Šiauliai. Moreover, he decorated the Hall of Annunciation Parish of Franciscan Fathers Monastery in Brooklyn (USA) in folk motifs. Also, he created scenographies for plays and decorations for the shows of the Lithuanian folk ensemble. In his personal exhibition in 1971, despite usual paintings of realistic style, he presented some abstract works. In 1945–1949, he established workshop for an art studio in the Wurzburg refugee camp, later established a woodworking workshop. He was a teacher in Pasvalys commercial school, Šiauliai and Kaunas gymnasiums, the first school of fine arts in Kaunas and, since 1940, became its director.

  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Bankauskaitė-Sereikienė, Gabija;

    Straipsnyje pasitelkus teminės kritikos teksto analizės principus siekiama ištirti Nelės Mazalaitės (1907–1993) novelę „Migloje“. Aptariamos svarbiausios su jūros tema susijusios kūrinio prasmės, kurias išgyvena kurianti sąmonė. Jūros leitmotyvas analizuojamas pasitelkus svarbiausius semantinius aspektus, kurie struktūruoja novelės vaizdus, siužeto plėtotę, stilių, veikėjų charakterius. Jūros tema atsiskleidžia per romantines, pasakos, muzikos konotacijas. Jūra įgyja archetipines pradžios kaip gyvybės ir šventės bei ramybės ir mirties reikšmes. Personažų sielos peizažai piešiami pasitelkus jūros kaip miglos, laukimo, laisvės prasmes. Jūros leitmotyvo įvairialypė raiška N. Mazalaitės novelėje leidžia kalbėti apie transcendentinį asmenybės ir jūros santykį, jūrinį pasaulėvaizdį ir kultūrą. In the article the principles of text analysis within the limits of thematic criticism are applied to investigate Nelė Mazalaitė’s (1907–1993) novel “In the mist” (Lith. „Migloje“). The main implications of the text, related with the theme of the sea, as projected by the artificial consciousness, are observed. The leitmotif of the sea is analyzed through the most significant semantic aspects which form the structure of the imagery of the novel, plot development, style, and characters. Romantic, fairy, and musical connotations reveal the theme of the sea. The sea becomes the archetype of the beginning as life and festival and tranquility, death. The souls of characters are viewed in the light of the meanings of the sea as mist, waiting, freedom. Miscellaneous expression of the leitmotif of the sea in Nelė Mazalaitė’s novel makes it possible to speak about transcendental relationship between personality and sea, marine worldview and culture.

  • Open Access Lithuanian
    Authors: 
    Vitkūnas, Manvydas;

    Straipsnyje nagrinėjami kai kurie žvejybos klausimai Pietryčių Lietuvoje XIII-XIV a. Apibendrinami duomenys apie žūklės reikmenis, žvejybos būdus, žvejybai naudotas vandens susisiekimo priemones, rūšinę žvejotų žuvų sudėtį. Žvejyba XIII-XIV a. buvo prieinama visiems visuomenės sluoksniams, o žuvų produktai sudarė dalį visų gyventojų raciono. Diduomenės stalą praturtindavo ne tik vietos vandenyse sugautos, bet ir įvežtinės jūrų žuvys. Žvejota meškerėmis (randama vienašakių ir dvišakių žvejybos kabliukų), tinklais, žeberklais bei kitomis žvejybos priemonėmis. Didžiausias dėmesys skirtas plėšriųjų žuvų žūklei. Meškerėms naudotos iš pušies žievės bei beržo tošies padarytos plūdės. Apie žvejybą tinklais liudija randami moliniai ir akmeniniai tinklų pasvarai bei apskritos iš pušies žievės padarytos plūdės. Žvejota nuo kranto, o atviruose vandenyse žvejybai naudoti luotai ir, tikėtina, plaustai. Buvo žvejojama artimiausiuose vandens telkiniuose. Ypač gausiai žvejotos lydekos. Pagal Vilniuje, Kernavėje ir Maišiagaloje rastus žuvų kaulus ir žvynus identifikuotos šios žuvų rūšys: sturys, lydeka, ešerys, šapalas, aukšlė, strepetys, kuoja, raudė, meknė, karšis, plakis. Neabejotinai gaudytos ir kitų rūšių žuvys, dalies kurių kaulai galėjo prastai išlikti arba neišlikti dėl riebumo. Taip pat sunkiau identifikuojamos bežvynės žuvys. Kai kurios tuo metu žvejotos žuvys (sturiai) dabar jau išnykusios. Dėl nepakankamo žuvų produktų terminio apdorojimo kartais plito kai kurios ligos (difilobotriozė). The article aims to summarize data, collected during the archeological and palaeozoological research, about fishing in Lithuania’s South-eastern waters in the 13th-14th centuries. In the 13th-14th centuries fishing, contrary to hunting, was available to people from various social positions, and fish products became basic everyday food for the majority of people. The author points to the fact that no means of water transport, dated by the 13th-14th centuries, could be discovered in South-eastern Lithuania. People used to fish in the nearest water pools. The analysis of fish bones and scales discovered in Vilnius, Kernavė, and Maišiagala regions helped identify the following kinds of fish: Atlantic sturgeon, Northern pike, perch, chub, bleak or riffle minnow, dace, European roach, red-eye, Rudd, cod, common beam and silver beam. Undoubtedly, other kinds of fish were also caught, but not all of their bones survived; in addition, it is difficult to identify fish without scales. Some kinds of fish, Atlantic sturgeon for example, are now extinct.

Send a message
How can we help?
We usually respond in a few hours.