Advanced search in
Research products
arrow_drop_down
Searching FieldsTerms
Any field
arrow_drop_down
includes
arrow_drop_down
Include:
657 Research products, page 1 of 66

  • Polish
  • “Lituanistika”, International Research Database

10
arrow_drop_down
Relevance
arrow_drop_down
  • Other research product . 2003
    Open Access Polish
    Authors: 
    Berger, Jan;

    After the Vilnius occupation in September 1915 by German troops, the German military administration conducted three Population Censuses of the Vilna town in the following periods: November 1, 1915, March 9-11, 1916 and from December 14 to January 10, 1917. The purpose of the first Population Census conducted on November 1, 1915 was preparation of accurate information for the town administration that enabled introduction of bread cards issued already on December 1, 1915. The aforesaid Census was not quite precise and the town administration having realized that the true population figure was less than the number of bread cards handed out resolved to conduct the second Census during March 9-16, 1916. This Census unlike that of 1915 where the issues like gender, confession, nationality had been omitted, beside other socio-demographic issues covered data on domestic animals, cars, land property, etc. However, the results of the Census did not reveal any information but population figure. According to the results provided, the population of Vilnius was 140840, while the number of bread cards handed out accounted for 170836. Thus, it appeared that a shortfall in the population figure of Vilnius amounted to 18%. Accordingly, a decision was taken to carry out the third Census of the Vilnius town in order to figure out the true number of the Vilnius town population. Thus, it was carried out over December 14, 1916 - January 10, 1917. The results of this Census showed that population figure of Vilnius equalled 138787. Consequently, the number of bread cards handed out was cut during the next months in 1917. Other censuses were conducted after the World War I.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Vaičenonis, Jonas;
  • Open Access Polish
    Authors: 
    Stopka, Krzysztof;

    Armenians living in Kingdom of Poland and Great Duchy of Lithuania were mostly burghers, however, cases of social advancement were noted on Ruthenian territory officially belonging to the Crown. Initially, the advancement was possible only for royal court-based Armenian translators, but later also for those with merits for the country’s defence. Another way to advance socially was to marry a Polish nobleman. In such marriages religious differences rarely posed a serious problem; generally, females did not need to convert from their Christian Armenian denomination. Nevertheless, ennoblement was rarely attractive for Polish Armenians at that time; trade and other typically burgher activities brought more profit than the landownership privilege. For this reason ennobled men and their descendants often took on those activities anyway and pleaded their noble status only to escape inconvenient legal consequences or town court. A few Polish noble families of Armenian origin are dated back to that time: the Tyszkiewicz, the Siekierzyński, the Balicki, the Zwartowski, the Sołtanowicz-Chalepsk, the Lenkowicz-Ipohorski, the Iwaszkiewicz, the Makarowicz, the Domażyrski, the Pleszkowski.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Berkowski, Władysław;

    Straipsnis skirtas muitų sistemos Volynėje XVI-XVII a. pirmojoje pusėje analizei. Egzistavo muitai ir įvairios rinkliavos. Muitai rinkti nuo prekybos priemonių (vežimu, arklių ir kt),veikė importo bei eksporto, vidaus prekybos sistemoje. Volynėse rinkliavų sistema susiklostė tik XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje. Jos rinktos už naudojimąsi keliais, tiltais, kėlimąsi keltais ir pan. Veikė valstybinės ir privačios muitų bei rinkliavų rinkimo įstaigos. Volynėje buvusios valstybinės muitų rinkimo įstaigos daugiausiai buvo išnuomotos žydams. 3-7 žmonių grupė turėjo teisę rinkti muitus ir rinkliavas 2-3 metus, šį terminą ne kartą pratęsiant. Situacija ne kartą keitėsi (1497-1503 m., kai žydai buvo išvaryti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 1530-1540 m.). Lenkijos Karalystėje žydai neturėjo teisės rinkti muitus. Muitininkų pareiga buvo aprūpinti prekėmis karaliaus dvarą. Pasienyje jie registravo pirklius ir rinko muitus pagal Seimo nustatytus tarifus ir instrukcijas. XVI-XVII a. pirmojoje pusėje Volynėje rinkti kelių rūšių muitai: seni, įprasti, sausumos ir vandens. Pirkliai nuolat skundėsi, kad šlėkta apsunkindavo prekybą vietinėmis rinkliavomis. Lietuvos Statutai numatė už savivalę baudas. Kai kurie miesteliai, kaimai ir nusipelnę asmenys galėjo būti atleisti nuo muitų. Galiojo daug prekybinių mokesčių, kuriuos mokėjo pardavinėję prekes turguose, naudojęsi svarstyklėmis, atvykę iš kitų miestų pirkliai, pardavinėję mėsą ir t.t. Rinkliavos buvo palyginti didelės. Iki 1565 m. muitų ir rinkliavų sistema priklausė karaliaus, vėliau Seimo prerogatyvai, bet juos savavališkai įvedinėjo vietos šlėkta, stabdydama prekybos augimą. Article analyses role and place of Volynia in customs system of Grand Duchy of Lithuania and Polish Crown. Tolls and tariffs were characterized as main elements of customs system. Till the middle of 16th century division between tariffs and tolls had only formal character, while custom system formed at the turn of 16th and 17th century. Tariffs (land, water) were imposed on border crossing and on goods, while tolls were collected for using the facility (bridge, market). Separately were divided "trade charges" (fair, scales) and protolls (fines for breaking the law on tolls collection). Jews had important role in customs system, while tolls as an easy way of improving an income was popular among gentry, which was introducing new toll collection on trade routes, forming the net of toll houses. Despensions of tolls and tariffs was also popular. Right to the tariff/toll free goods carriage were written in privileges (territorial or individual) by Kings or Grand Dukes. There were some attempts to control all the customs system, tariffs were unified, but the problem of "public security" existed through whole period mentioned.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Kulik, Irena;

    Straipsnyje pateikiama antroponimijos apybraiža, remiantis antkapinių užrašų medžiaga iš dviejų parapijos kapinių, esančių maždaug 700 km atstumu viena nuo kitos. Vienos iš jų yra prie Parudaminio kaimo, esančio 20 km į pietus nuo Vilniaus (Vilniaus krašte). Kitos - Liublino vaivadijos pietuose, Biłgorajo apskrityje, prie Józefówo miesto. Pradiniu pagrindu pristatant pavardes pasirinktos etnoniminės formos ir išskirtos priesagos, rodančios pavardžių su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz populiarumą. Vilniaus krašte dažniausiai šaknis kilusi iš vardo, o Liublino krašte aiškiai išsiskyrė pirminės formos, kilusios iš bendrinių daiktavardžių, profesijų pavadinimų, ir antrinės patroniminės formos su priesaga -k-. Pavardės su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz - anksčiau prestižinės, aukštesnių sluoksnių, paplito tarp Vilniaus krašto valstiečių ir įgavo patroniminį pobūdį, kurį atsispindi pavardės su priesaga -k Liublino krašto pietuose. Straipsnyje taip pat pateikiamos etnoniminių pavardžių "Liankialis" Vilniaus krašte ir "Litwiak" Liublino krašte atsiradimo prielaidos. This article shows an outline of anthroponymy which I excerpted from the tombstone inscription from two parish cemeteries approximately 700 km apart from one another. The first one is located next to Porudomin (lit. Parudaminys), situated 20 km south of Vilnius in Lithuan ia (currently Vilnius Region). The second one - in the Southern part of Lublin Province in Biłgoraj County next to Józefow. The ethnonyms and extracted suffix served as a starting base which showed the popularity of the names ending with -icz, -owicz, -ewicz, usually with the roots derived from the given names in Vilnius Region, however in Lublin Province one can distinguish the following primal forms: appellatives, occupational and secondary patronymics, with the suffix -k. Names ending with -icz, -owicz, -ewicz - these forms were earlier recognized as prestigious forms, belonging to higher social spheres, which have spread among peasants in the south of Vilnius Region, taking patronymic character which are reflected in the names with the suffix -k in the South of Lublin Province. Also there is an evidence of formation of the ethnonyms: "Liankialis" in Vilnius Region and "Litwiak" in Lublin Province.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Wiech, Stanisław;

    Albiedynskio parengta ataskaita yra įdomi Lietuvos gubernijų socioekonominės situacijos analizė. 1879 m. gruodžio 9-21 dienos ataskaitoje, kuri buvo pateikta carui Aleksandrui II, Albiedynskis pirmiausia atkreipė dėmesį į būtinumą atšaukti procentinį mokestį lenkų dvarinininkams, primestą Muravjovo. Vilniaus generalgubernatoriaus nuomone, rinkliava tik žadino dar didesnį lenkų nepalankumą rusų valdžiai. XIX a. antroje 8-to dešimtmečio pusėje tai jau neatitiko laikmečio dvasios. Socialinių santykių normalizavimas ir pasiturinčių žmonių deklaruota lojalumo pozicija tapo anachroniška ir nereikalinga lenkų dvarininkijos diskriminacijos apraiška. Deja, aukščiausieji valdžios organai nepritarė ataskaitai, nes į Šiaurės Vakarų kraštą jie žvelgė reakcingai. 1880 m. gegužės mėnesį Albiedynskis buvo nušalintas nuo Lietuvos reikalų ir jam buvo patikėtas Varšuvos generalgubernatoriaus postas. Prepared by Albiedynski, the report on Lithuanian governorates presents an interesting analysis of socio-economic situation. On 9-21 December 1879 in memorial handed to tzar Alexander II, Albiedynski, first of all, paid attention to the necessity to cancel the proportional tax put on by Muraviov. In Vilnius Governer General's opinion, the tax contribution to Russian government aroused dissatisfaction among the Poles and in the second half of the 70-ies of the 19 c. it did not answer the needs of that period because standardization of social relations as well as attitude of loyalty declared by the prosperous citizens turned out to be anachronistic and unnecessary symptom of discrimination of the Polish gentry. However, the memorial was not accepted by the highest body of power, which had a reactionary attitude towards the country of the North-West. In May 1880 Albiedynski was removed from the matters of Lithuania and was appointed the Governor General of Warsaw.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Bairašauskaitė, Tamara;

    Straipsnyje analizuojami vieno Vilniaus šlėktos – Mykolo Juozapo Römerio (1778–1853) kultūriniai interesai. M. J. Römeris buvo turtingas žemvaldys, valdė nuosavybę Trakų, Ukmergės pavietuose ir Vilniuje. Buvo išsilavinęs, ugdytas prisilaikant šlėktos tradicijų, tačiau paveiktas Apšvietos idėjų. Sulaukęs brandaus amžiaus daug bendravo su politiniu, visuomeniniu ir kultūriniu elitu. Užėmė postus šlėktų savivaldos institucijose, buvo Vilniaus gubernijos maršalas. Paliko turtingą archyvą – laiškus, dienoraščius, įvairius užrašus. Tai suteikia galimybę ne tik rekonstruoti jo biografiją, bet ir pažinti visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje. Aptariami M. J. Römerio dienoraščiai, laiškai, poezijos ir prozos kūriniai, literatūrinės ambicijos, išryškinama jo lektūra (lenkų, rusų ir prancūzų kalbomis, publicistika bei knygos), pomėgis kasdien skaityti Šventą Raštą. Savo pomėgį piešti M. J. Römeris siejo su poezija ir retorika, vertino paprastumą ir realizmą. Dvarininkų elito domėjimasis kultūra vertintinas dvejopai: 1) sukurtiems literatūros ir meno kūriniams būdingas diletantizmas, jie buvo žinomi tik siauram ratui; 2) profesionalių kūrėjų darbams dvarininkai kėlė panašius kriterijus, kaip ir saviems – jie turėjo tarnauti pramogai, lavinti protą ir saugoti moralę. Notion of the term "culture" in a historical-anthropological sense. Forms of cultural activity of the Vilnius nobility as a social phenomenon (participation in socio-cultural associations, cooperation with periodicals, a phenomenon of salons). Forms of private cultural activities (literary and artistic pursuits, writing diaries and letters). Michał Józef Romer - the problem of typicality as a member of landowning elite. His attitude towards new forms of the nobility's culture of the early nineteenth century, participation in social and cultural life, his own creative activity, reflections of a culture consumer. A hypothesis: the cultural activity of the Vilnius nobility was based on the intermingling of social and private forms of culture. A characteristic feature was personal involvement of the landowning elite, although it would be wrong to tell that the border between dilettantism and professionalism was blotted out.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Ślusarska, Magdalena;

    Katalikiškoji Apšvieta, plačiąja prasme sudariusi esminę Apšvietos epochos dalį, kaip išskirtinis Europos kultūros istorijos laikotarpis, Abiejų Tautų Respublikoje pasirodė XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, o suklestėjo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu. Pagrindinis Katalikų Apšvietos Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje bruožas – Bažnyčios reformos klausimo įtraukimas į valstybės ir visuomenės reformų programą. Straipsnyje, remiantis Vilniaus dvasininkijos pasisakymais, nagrinėjami tikėjimo moraliniai ir religinės praktikos bei tradicijos klausimai. Religinė ir religinė-didaktinė literatūra, kunigų kūryba, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio ganytojiški dokumentai, užsienio darbų vertimai ir adaptacijos turėjo tarnauti religinio gyvenimo (giliąja vidine prasme) sisteminei reformai iš viršaus, taip pat dvasininkų ugdymo ir kompetencijos lygio didinimui. Apšvietos katalikybė, susidūrusi su vietinėmis tradicijomis ir tautiniais ypatumais, siekė išvalyti religinį kultą nuo įvairių prietarų. Kritiškai žvelgta į išorinę religinę veiklą, atskleidžiančią žmonių religingumą, būdingą daugumai bajorų ir valstiečių. Catholic Enlightenment making the essential fragment of the Enlightenment in a broader sense – as the exceptional period in the European cultural history – came to the lands of the Republic of Two Nations in the first decades of the eighteenth century, however, its flourishing coincided with the years of the rule of Stanislaus Augustus Poniatowski. The basic feature of the Catholic Enlightenment in the lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth was including of a question of the Church reform into the program of the reform of the state and society. The article touches upon the questions linked to these words of the representatives of the clergy of the Vilnius diocese, which touched moral issues and religious practices and customs of the faithful. Religious and religious-didactic literature, preachers’ creations, pastoral documents of the bishop of the diocese Ignatius Jacob Massalski, translations and adaptations of foreign works had to serve for the systemic reform from above of the religious life in its deep internal measure, also, for increasing a level of pastoral education and competence of the clergy. The Enlightenment Catholicism clashing with local traditions and native things tended to clean religious cult from any scurf defined as superstitions. It took critical approach to external religious practices featuring religiosity of the people, characteristic to the majority of the noblemen society and peasant surroundings.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Rzegocki, Arkady;

    Polish political thought is closely connected with the dates that marked historical moments in the life of the state. The fall of the Polish‐Lithuanian Commonwealth in 1795 was a moment that marked a shift in the Polish political thought from the idea of freedom and state reform to the idea of regaining independence. The collapse of a state led to the redefinition of national identity by the Poles. Maurycy Mochnacki and Stanisław Witkiewicz suggested in their theoretical writings that the problem of self‐ and national identity is the most burning issue in the times of the partitioning of Poland. According to Maurycy Mochnacki the main task the Poles had to accomplish in the new political context was to gain the awareness of their own identity (“uznanie się w jestestwie swoim”). Mochnacki used an old Polish phrase to stress the vital importance of appreciating one’s cultural and historical heritage as well as gaining a sense of identity both individually and nationally.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Dziarnowicz, Aleh;

    „Tėvynės paieškos“. Diskursas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tematika šiuolaikinėje baltarusių visuomenėje – tokia yra straipsnio problematika, išreikšta jo pavadinime. Baltarusių visuomenėje ir jos politinėje klasėje yra keletas lygių suvokiant bei perteikiant informaciją LDK palikimo tematika. Šie lygiai nagrinėjami daugiausiai dėmesio skiriant oficialiai pozicijai, kuri reiškiasi per Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymus ir jo oficialią internetinę svetainę, aprobuotus mokyklinius istorijos vadovėlius ir didaktines priemones, valstybės heraldikos politiką, kuriai neišvengiamai reikia užimti poziciją LDK heraldinių simbolių atžvilgiu. Paliečiama ir valdžios pozicija dėl LDK architektūrinio paveldo atstatymo bei restauravimo. Daug dėmesio skiriama 2004 m. pradėtam leisti universitetiniam Mogiliovo universiteto docento Jakovo Treščenoko istorijos vadovėliui, sukėlusiam karštas diskusijas. Nagrinėjant oficialią istorijos politiką taip, kaip ji reiškėsi per vadovėlius, išskiriami 3 pagrindiniai etapai pagal metus: 1993–1995; 1996–2001; 2002–2009. Kiekvienam šiam etapui būdingi tam tikri ypatingi bruožai traktuojant ir vertinant LDK praeitį žvelgiant iš baltarusių pozicijų. Gale pateikiami viešosios nuomonės tyrimų rezultatai, gauti 2004 m., 2006 m. ir 2012 m. apklausiant gyventojus apie baltarusių valstybingumo istorines ištakas. Straipsnio pabaigoje prognozuojama, kad Baltarusijoje bus bandoma labiau integruoti LDK praeitį į Baltarusijos istoriją, pasirinktinai panaudojant atskirus LDK praeities komponentus ir nutylint kitus, kurie „neįsipaišys“ į bendrąją koncepciją.

Advanced search in
Research products
arrow_drop_down
Searching FieldsTerms
Any field
arrow_drop_down
includes
arrow_drop_down
Include:
657 Research products, page 1 of 66
  • Other research product . 2003
    Open Access Polish
    Authors: 
    Berger, Jan;

    After the Vilnius occupation in September 1915 by German troops, the German military administration conducted three Population Censuses of the Vilna town in the following periods: November 1, 1915, March 9-11, 1916 and from December 14 to January 10, 1917. The purpose of the first Population Census conducted on November 1, 1915 was preparation of accurate information for the town administration that enabled introduction of bread cards issued already on December 1, 1915. The aforesaid Census was not quite precise and the town administration having realized that the true population figure was less than the number of bread cards handed out resolved to conduct the second Census during March 9-16, 1916. This Census unlike that of 1915 where the issues like gender, confession, nationality had been omitted, beside other socio-demographic issues covered data on domestic animals, cars, land property, etc. However, the results of the Census did not reveal any information but population figure. According to the results provided, the population of Vilnius was 140840, while the number of bread cards handed out accounted for 170836. Thus, it appeared that a shortfall in the population figure of Vilnius amounted to 18%. Accordingly, a decision was taken to carry out the third Census of the Vilnius town in order to figure out the true number of the Vilnius town population. Thus, it was carried out over December 14, 1916 - January 10, 1917. The results of this Census showed that population figure of Vilnius equalled 138787. Consequently, the number of bread cards handed out was cut during the next months in 1917. Other censuses were conducted after the World War I.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Vaičenonis, Jonas;
  • Open Access Polish
    Authors: 
    Stopka, Krzysztof;

    Armenians living in Kingdom of Poland and Great Duchy of Lithuania were mostly burghers, however, cases of social advancement were noted on Ruthenian territory officially belonging to the Crown. Initially, the advancement was possible only for royal court-based Armenian translators, but later also for those with merits for the country’s defence. Another way to advance socially was to marry a Polish nobleman. In such marriages religious differences rarely posed a serious problem; generally, females did not need to convert from their Christian Armenian denomination. Nevertheless, ennoblement was rarely attractive for Polish Armenians at that time; trade and other typically burgher activities brought more profit than the landownership privilege. For this reason ennobled men and their descendants often took on those activities anyway and pleaded their noble status only to escape inconvenient legal consequences or town court. A few Polish noble families of Armenian origin are dated back to that time: the Tyszkiewicz, the Siekierzyński, the Balicki, the Zwartowski, the Sołtanowicz-Chalepsk, the Lenkowicz-Ipohorski, the Iwaszkiewicz, the Makarowicz, the Domażyrski, the Pleszkowski.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Berkowski, Władysław;

    Straipsnis skirtas muitų sistemos Volynėje XVI-XVII a. pirmojoje pusėje analizei. Egzistavo muitai ir įvairios rinkliavos. Muitai rinkti nuo prekybos priemonių (vežimu, arklių ir kt),veikė importo bei eksporto, vidaus prekybos sistemoje. Volynėse rinkliavų sistema susiklostė tik XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje. Jos rinktos už naudojimąsi keliais, tiltais, kėlimąsi keltais ir pan. Veikė valstybinės ir privačios muitų bei rinkliavų rinkimo įstaigos. Volynėje buvusios valstybinės muitų rinkimo įstaigos daugiausiai buvo išnuomotos žydams. 3-7 žmonių grupė turėjo teisę rinkti muitus ir rinkliavas 2-3 metus, šį terminą ne kartą pratęsiant. Situacija ne kartą keitėsi (1497-1503 m., kai žydai buvo išvaryti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 1530-1540 m.). Lenkijos Karalystėje žydai neturėjo teisės rinkti muitus. Muitininkų pareiga buvo aprūpinti prekėmis karaliaus dvarą. Pasienyje jie registravo pirklius ir rinko muitus pagal Seimo nustatytus tarifus ir instrukcijas. XVI-XVII a. pirmojoje pusėje Volynėje rinkti kelių rūšių muitai: seni, įprasti, sausumos ir vandens. Pirkliai nuolat skundėsi, kad šlėkta apsunkindavo prekybą vietinėmis rinkliavomis. Lietuvos Statutai numatė už savivalę baudas. Kai kurie miesteliai, kaimai ir nusipelnę asmenys galėjo būti atleisti nuo muitų. Galiojo daug prekybinių mokesčių, kuriuos mokėjo pardavinėję prekes turguose, naudojęsi svarstyklėmis, atvykę iš kitų miestų pirkliai, pardavinėję mėsą ir t.t. Rinkliavos buvo palyginti didelės. Iki 1565 m. muitų ir rinkliavų sistema priklausė karaliaus, vėliau Seimo prerogatyvai, bet juos savavališkai įvedinėjo vietos šlėkta, stabdydama prekybos augimą. Article analyses role and place of Volynia in customs system of Grand Duchy of Lithuania and Polish Crown. Tolls and tariffs were characterized as main elements of customs system. Till the middle of 16th century division between tariffs and tolls had only formal character, while custom system formed at the turn of 16th and 17th century. Tariffs (land, water) were imposed on border crossing and on goods, while tolls were collected for using the facility (bridge, market). Separately were divided "trade charges" (fair, scales) and protolls (fines for breaking the law on tolls collection). Jews had important role in customs system, while tolls as an easy way of improving an income was popular among gentry, which was introducing new toll collection on trade routes, forming the net of toll houses. Despensions of tolls and tariffs was also popular. Right to the tariff/toll free goods carriage were written in privileges (territorial or individual) by Kings or Grand Dukes. There were some attempts to control all the customs system, tariffs were unified, but the problem of "public security" existed through whole period mentioned.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Kulik, Irena;

    Straipsnyje pateikiama antroponimijos apybraiža, remiantis antkapinių užrašų medžiaga iš dviejų parapijos kapinių, esančių maždaug 700 km atstumu viena nuo kitos. Vienos iš jų yra prie Parudaminio kaimo, esančio 20 km į pietus nuo Vilniaus (Vilniaus krašte). Kitos - Liublino vaivadijos pietuose, Biłgorajo apskrityje, prie Józefówo miesto. Pradiniu pagrindu pristatant pavardes pasirinktos etnoniminės formos ir išskirtos priesagos, rodančios pavardžių su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz populiarumą. Vilniaus krašte dažniausiai šaknis kilusi iš vardo, o Liublino krašte aiškiai išsiskyrė pirminės formos, kilusios iš bendrinių daiktavardžių, profesijų pavadinimų, ir antrinės patroniminės formos su priesaga -k-. Pavardės su galūnėmis -icz, -owicz, -ewicz - anksčiau prestižinės, aukštesnių sluoksnių, paplito tarp Vilniaus krašto valstiečių ir įgavo patroniminį pobūdį, kurį atsispindi pavardės su priesaga -k Liublino krašto pietuose. Straipsnyje taip pat pateikiamos etnoniminių pavardžių "Liankialis" Vilniaus krašte ir "Litwiak" Liublino krašte atsiradimo prielaidos. This article shows an outline of anthroponymy which I excerpted from the tombstone inscription from two parish cemeteries approximately 700 km apart from one another. The first one is located next to Porudomin (lit. Parudaminys), situated 20 km south of Vilnius in Lithuan ia (currently Vilnius Region). The second one - in the Southern part of Lublin Province in Biłgoraj County next to Józefow. The ethnonyms and extracted suffix served as a starting base which showed the popularity of the names ending with -icz, -owicz, -ewicz, usually with the roots derived from the given names in Vilnius Region, however in Lublin Province one can distinguish the following primal forms: appellatives, occupational and secondary patronymics, with the suffix -k. Names ending with -icz, -owicz, -ewicz - these forms were earlier recognized as prestigious forms, belonging to higher social spheres, which have spread among peasants in the south of Vilnius Region, taking patronymic character which are reflected in the names with the suffix -k in the South of Lublin Province. Also there is an evidence of formation of the ethnonyms: "Liankialis" in Vilnius Region and "Litwiak" in Lublin Province.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Wiech, Stanisław;

    Albiedynskio parengta ataskaita yra įdomi Lietuvos gubernijų socioekonominės situacijos analizė. 1879 m. gruodžio 9-21 dienos ataskaitoje, kuri buvo pateikta carui Aleksandrui II, Albiedynskis pirmiausia atkreipė dėmesį į būtinumą atšaukti procentinį mokestį lenkų dvarinininkams, primestą Muravjovo. Vilniaus generalgubernatoriaus nuomone, rinkliava tik žadino dar didesnį lenkų nepalankumą rusų valdžiai. XIX a. antroje 8-to dešimtmečio pusėje tai jau neatitiko laikmečio dvasios. Socialinių santykių normalizavimas ir pasiturinčių žmonių deklaruota lojalumo pozicija tapo anachroniška ir nereikalinga lenkų dvarininkijos diskriminacijos apraiška. Deja, aukščiausieji valdžios organai nepritarė ataskaitai, nes į Šiaurės Vakarų kraštą jie žvelgė reakcingai. 1880 m. gegužės mėnesį Albiedynskis buvo nušalintas nuo Lietuvos reikalų ir jam buvo patikėtas Varšuvos generalgubernatoriaus postas. Prepared by Albiedynski, the report on Lithuanian governorates presents an interesting analysis of socio-economic situation. On 9-21 December 1879 in memorial handed to tzar Alexander II, Albiedynski, first of all, paid attention to the necessity to cancel the proportional tax put on by Muraviov. In Vilnius Governer General's opinion, the tax contribution to Russian government aroused dissatisfaction among the Poles and in the second half of the 70-ies of the 19 c. it did not answer the needs of that period because standardization of social relations as well as attitude of loyalty declared by the prosperous citizens turned out to be anachronistic and unnecessary symptom of discrimination of the Polish gentry. However, the memorial was not accepted by the highest body of power, which had a reactionary attitude towards the country of the North-West. In May 1880 Albiedynski was removed from the matters of Lithuania and was appointed the Governor General of Warsaw.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Bairašauskaitė, Tamara;

    Straipsnyje analizuojami vieno Vilniaus šlėktos – Mykolo Juozapo Römerio (1778–1853) kultūriniai interesai. M. J. Römeris buvo turtingas žemvaldys, valdė nuosavybę Trakų, Ukmergės pavietuose ir Vilniuje. Buvo išsilavinęs, ugdytas prisilaikant šlėktos tradicijų, tačiau paveiktas Apšvietos idėjų. Sulaukęs brandaus amžiaus daug bendravo su politiniu, visuomeniniu ir kultūriniu elitu. Užėmė postus šlėktų savivaldos institucijose, buvo Vilniaus gubernijos maršalas. Paliko turtingą archyvą – laiškus, dienoraščius, įvairius užrašus. Tai suteikia galimybę ne tik rekonstruoti jo biografiją, bet ir pažinti visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje. Aptariami M. J. Römerio dienoraščiai, laiškai, poezijos ir prozos kūriniai, literatūrinės ambicijos, išryškinama jo lektūra (lenkų, rusų ir prancūzų kalbomis, publicistika bei knygos), pomėgis kasdien skaityti Šventą Raštą. Savo pomėgį piešti M. J. Römeris siejo su poezija ir retorika, vertino paprastumą ir realizmą. Dvarininkų elito domėjimasis kultūra vertintinas dvejopai: 1) sukurtiems literatūros ir meno kūriniams būdingas diletantizmas, jie buvo žinomi tik siauram ratui; 2) profesionalių kūrėjų darbams dvarininkai kėlė panašius kriterijus, kaip ir saviems – jie turėjo tarnauti pramogai, lavinti protą ir saugoti moralę. Notion of the term "culture" in a historical-anthropological sense. Forms of cultural activity of the Vilnius nobility as a social phenomenon (participation in socio-cultural associations, cooperation with periodicals, a phenomenon of salons). Forms of private cultural activities (literary and artistic pursuits, writing diaries and letters). Michał Józef Romer - the problem of typicality as a member of landowning elite. His attitude towards new forms of the nobility's culture of the early nineteenth century, participation in social and cultural life, his own creative activity, reflections of a culture consumer. A hypothesis: the cultural activity of the Vilnius nobility was based on the intermingling of social and private forms of culture. A characteristic feature was personal involvement of the landowning elite, although it would be wrong to tell that the border between dilettantism and professionalism was blotted out.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Ślusarska, Magdalena;

    Katalikiškoji Apšvieta, plačiąja prasme sudariusi esminę Apšvietos epochos dalį, kaip išskirtinis Europos kultūros istorijos laikotarpis, Abiejų Tautų Respublikoje pasirodė XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, o suklestėjo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu. Pagrindinis Katalikų Apšvietos Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje bruožas – Bažnyčios reformos klausimo įtraukimas į valstybės ir visuomenės reformų programą. Straipsnyje, remiantis Vilniaus dvasininkijos pasisakymais, nagrinėjami tikėjimo moraliniai ir religinės praktikos bei tradicijos klausimai. Religinė ir religinė-didaktinė literatūra, kunigų kūryba, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio ganytojiški dokumentai, užsienio darbų vertimai ir adaptacijos turėjo tarnauti religinio gyvenimo (giliąja vidine prasme) sisteminei reformai iš viršaus, taip pat dvasininkų ugdymo ir kompetencijos lygio didinimui. Apšvietos katalikybė, susidūrusi su vietinėmis tradicijomis ir tautiniais ypatumais, siekė išvalyti religinį kultą nuo įvairių prietarų. Kritiškai žvelgta į išorinę religinę veiklą, atskleidžiančią žmonių religingumą, būdingą daugumai bajorų ir valstiečių. Catholic Enlightenment making the essential fragment of the Enlightenment in a broader sense – as the exceptional period in the European cultural history – came to the lands of the Republic of Two Nations in the first decades of the eighteenth century, however, its flourishing coincided with the years of the rule of Stanislaus Augustus Poniatowski. The basic feature of the Catholic Enlightenment in the lands of the Polish-Lithuanian Commonwealth was including of a question of the Church reform into the program of the reform of the state and society. The article touches upon the questions linked to these words of the representatives of the clergy of the Vilnius diocese, which touched moral issues and religious practices and customs of the faithful. Religious and religious-didactic literature, preachers’ creations, pastoral documents of the bishop of the diocese Ignatius Jacob Massalski, translations and adaptations of foreign works had to serve for the systemic reform from above of the religious life in its deep internal measure, also, for increasing a level of pastoral education and competence of the clergy. The Enlightenment Catholicism clashing with local traditions and native things tended to clean religious cult from any scurf defined as superstitions. It took critical approach to external religious practices featuring religiosity of the people, characteristic to the majority of the noblemen society and peasant surroundings.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Rzegocki, Arkady;

    Polish political thought is closely connected with the dates that marked historical moments in the life of the state. The fall of the Polish‐Lithuanian Commonwealth in 1795 was a moment that marked a shift in the Polish political thought from the idea of freedom and state reform to the idea of regaining independence. The collapse of a state led to the redefinition of national identity by the Poles. Maurycy Mochnacki and Stanisław Witkiewicz suggested in their theoretical writings that the problem of self‐ and national identity is the most burning issue in the times of the partitioning of Poland. According to Maurycy Mochnacki the main task the Poles had to accomplish in the new political context was to gain the awareness of their own identity (“uznanie się w jestestwie swoim”). Mochnacki used an old Polish phrase to stress the vital importance of appreciating one’s cultural and historical heritage as well as gaining a sense of identity both individually and nationally.

  • Open Access Polish
    Authors: 
    Dziarnowicz, Aleh;

    „Tėvynės paieškos“. Diskursas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tematika šiuolaikinėje baltarusių visuomenėje – tokia yra straipsnio problematika, išreikšta jo pavadinime. Baltarusių visuomenėje ir jos politinėje klasėje yra keletas lygių suvokiant bei perteikiant informaciją LDK palikimo tematika. Šie lygiai nagrinėjami daugiausiai dėmesio skiriant oficialiai pozicijai, kuri reiškiasi per Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymus ir jo oficialią internetinę svetainę, aprobuotus mokyklinius istorijos vadovėlius ir didaktines priemones, valstybės heraldikos politiką, kuriai neišvengiamai reikia užimti poziciją LDK heraldinių simbolių atžvilgiu. Paliečiama ir valdžios pozicija dėl LDK architektūrinio paveldo atstatymo bei restauravimo. Daug dėmesio skiriama 2004 m. pradėtam leisti universitetiniam Mogiliovo universiteto docento Jakovo Treščenoko istorijos vadovėliui, sukėlusiam karštas diskusijas. Nagrinėjant oficialią istorijos politiką taip, kaip ji reiškėsi per vadovėlius, išskiriami 3 pagrindiniai etapai pagal metus: 1993–1995; 1996–2001; 2002–2009. Kiekvienam šiam etapui būdingi tam tikri ypatingi bruožai traktuojant ir vertinant LDK praeitį žvelgiant iš baltarusių pozicijų. Gale pateikiami viešosios nuomonės tyrimų rezultatai, gauti 2004 m., 2006 m. ir 2012 m. apklausiant gyventojus apie baltarusių valstybingumo istorines ištakas. Straipsnio pabaigoje prognozuojama, kad Baltarusijoje bus bandoma labiau integruoti LDK praeitį į Baltarusijos istoriją, pasirinktinai panaudojant atskirus LDK praeities komponentus ir nutylint kitus, kurie „neįsipaišys“ į bendrąją koncepciją.

Send a message
How can we help?
We usually respond in a few hours.