• “Lituanistika”, International Research Database close

In 1935 a politically active physician was exiled from his urban home in northern Italy to the countryside several hundred kilometres away. There he found himself in a world of squabbling petty gentry, overworked peasants and negligent, fornicating clergy. Ordinary people had recourse in their spiritual life more often to folklore, witchcraft and superstition, the exile noted, than to the parish church and its despised priest. The people placed their faith in gnomes and magic spells. They even said of themselves that Christianity (and hence Civilization) had never reached as far as their land. Even so those same apparent pagans did attend Mass on high holidays and venerated the Blessed Virgin Mary. The physician in question was the Italian anti-fascist Carlo Levi; the apparently God-forsaken land was Lucania (Basilicata), in southern Italy, not Lithuania. Similar stories of the remnants of ancient arcane behaviour might be told of peasants in other western European countries. When reading sixteenth-century Protestant polemical literature such as the De diis Samagitiarum caeterorumque sarmatarum et falsorum christianorum of Jan Łaski with its list of the pagan deities and of the Žemaitijans and Sarmatians and other false Christians, or the Annual Reports sent to Rome by Lithuanian Jesuits describing their missionary efforts in the Lithuanian and Livonian countryside, we might wonder whether for them Christ had stopped at the Polish border.

The research of the 16th c. Lithuanian cultural heritage points out many prominent personalities of that time, who very actively and positively acted in the state, political and social life. Pedro Ruiz de Moros was one of these personalities. He was directly involved in the improvement of one of the major monuments of the Lithuanian law, i.e. the First Lithuanian Statute (1529), and contributed to the process of editing and compiling the Second Lithuanian Statute (1566), establishing in it new legal norms demonstrating transposition of the world outlook propagated by the Renaissance, which was characteristic of almost the entire Western Europe. The author presents the main facts from the biography of Pedro Ruiz de Moros, his relations with the contemporary prominent figures, as well as his contribution to the culture, law and social life of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). The publication also overviews the studies carried out by different authors as well as conclusions related to the public life of Pedro Ruiz de Moros. The author widely describes “Decisiones Lituanicae” [The Lithuanian Decisions] – one of the most significant works of Pedro Ruiz de Moros, analyses its significance for the further development of law in the state as well as the attention paid to this work by authors and researchers in later periods. The paper attempts to reveal the reasons for the appearance of this work as well as the motives and intentions of Pedro Ruiz de Moros. The translation of this work into Lithuanian would create the conditions for researchers to learn new facts about the dissemination of the connections of the old State of Lithuania with Western European culture, its status, and would become an accessible source for deeper knowledge of the nation’s history.

The article discusses issues related to art conservation in the Užnemunė region. Legal aspects of conservation and a change in the institutions responsible for art conservation and their legal capacity are analysed. The analysis is based on the laws of preservation of historical monuments of the Republic of Lithuania. State conservation of historical monuments in Lithuania can be divided into three periods beginning with the establishment of the State Archaeological Commission in 1919. The first period lasted from 1919 to 1940. During the second period, 1940-1990, the conservation system according to the Soviet model was formed. The third period started in 1990 when Lithuania re-established its independence. The last stage has been marked by endless reforms of the conservation system. The legal basis of the first period was and ineffective, Due to the shortage of specialists works were carried out randomly and without any examination. During the second period different legal, administrative and methodological measures were introduced co-ordinated registration and a scientific analysis of the artistic heritage began. However, the laws passed in the Soviet times regulated only conservation of the heritage included in the lists of monuments and did not reflect the real situation either in terms of quantity or quality. The condition of preservation of historical monuments in Lithuania during the third period is similar to that in other post-soviet countries. The problems are related to registration and a scientific analysis, differentiation between private and public interest. Systematic conservation and restoration works in the Užnemunė region started after 1990.

Straipsnyje analizuojama fenomenologinė intencionalumo samprata Husserlio Loginiuose tyrinėjimuose ir vėlesniuose jo raštuose. Siekiama parodyti, jog pačioje statiškoje intencionalumo sampratoje jau yra implikuotos jos genetinio pratęsimo galimybės. Fenomenologinė intencionalumo samprata negali būti redukuota į teorinį santykį su pažinimo objektu, nes joje išryškėja praktinis ir tranzityvus judesio link tikslo realizavimo pobūdis. Fenomenologija atmeta neintencionalių išgyvenimų sampratą, nes tokie išgyvenimai negali būti aprašomi kaip fenomenai, tačiau pripažįsta, jog nė vienas intencionalus išgyvenimas ar jo suponuojamas tikslas negali būti realizuojamas galutinai. Kitaip sakant, kiekvienam išgyvenimui būdingas ne tik universalaus sąmoningumo siekis, bet ir neįsisąmonintas arba nerealizuotas patyrimas. Patyrime patiriame ne tik tai, kas esama, bet ir tai, kas patiriama sykiu kaip kita. The article discusses the concept of intentionality in Husserl's phenomenology. The task of investigation is to show that static structure of intentionality can have prolongation in the genetic concept of intentionality. The concept of intentionality cannot be reduced to theoretical relation with object of cognition. Intentionality is practical realization, transitive movement and teleological process. Intentionality is a process of transition from one act to another. Phenomenological analysis cannot limit itself to only one separate act since every separate act posses the potential transition to another act, while every separate act preserves the interconnection with the integral intentional life. Phenomenology reject concept of nonintentional consciousness, because nonintentional acts of consciousness cannot be described like phenomena. From the other side Husserl affirm that not every act of consciousness can to reach a last goal. With other words, every act of consciousness implicate not only requirement for a plenitude of fulfilment, but in the same time implicate unconscious or unrealizable experience.

Straipsnyje analizuojamos modernizmo tendencijos rašytojo Kazio Puidos kūryboje. Teigiama, kad estetinėmis pažiūromis K. Puida buvo artimas modernistinės, meno apolitiškumą deklaruojančios kritikos sparnui. Savo recenzijose jis pasisakė prieš meno ideologizavimą, skelbė „grynosios poezijos" šūkius. Ankstyvuosiuose K. Puidos kūriniuose gausu sudėtingų metaforų, simbolių, kultūrinių realijų, citatų iš A. Schopenhauerio, F. Nietzsche's veikalų. Kai kurių apysakos skyrių pavadinimai - posakiai lotynų, italų, vokiečių, anglų kalbomis, skirti demonstratyviai savo erudicijos apoteozei. Autorė pažymi, kad K. Puidos kūryboje persipina įvairių srovių įtakos bei atgarsiai: K. Puida kritikavo I. Šeiniaus impresionizmą, tačiau impresionizmo poveikis jo paties kūryboje tiek ryškus, kad jis net laikomas vienu iš lietuviškojo impresionizmo pradininkų. Tačiau pažymima, kad jo impresionizmas nenuoseklus, susipynęs su kitomis modernistinėmis tendencijomis, ypač ekspresionizmu: jo apysaka „Žemės giesmė“ laikoma ankstyvojo ekspresionizmo lietuvių literatūroje ryškiausiu pavyzdžiu. Teigiama, kad nemaža K. Puidos kūrinių turi simbolizmui būdingų bruožų - neaiškus liūdesys, nerimas, ilgėjimasis, atsiradę individui susidūrus su pilka kasdienybe. K. Puidos kūryboje simbolizmas glaudžiai susijęs su neoromantizmu . Daroma išvada, kad K. Puida neprasiveržė į pirmąsias rašytojų gretas, tačiau lietuvių literatūros istorijoje jo atliktas novatoriaus ir modernizuotojo vaidmuo neabejotinas. The article contains a review of fiction and drama works by K. Puida, conspicuously reflecting modern tendencies. An attempt of revealing the efforts of the author to update the problems and stylistics of literature is made. Allusions to different artistic trends could be identified in his works. Sincerity and lyrical intonations are characteristic of his works created in impressionistic manner. K. Puida was influenced by the cult of personality and individual life perception, however, the ideas of public activity and of an individual lost in the ruthless world characteristic of expressionism are not alien to him. K. Puida has created some symbolistic impressions and dramas dealing with perpetual existence problems. Strong neoromantic aesthetic tendencies could be perceived in works of the writer. He is the author of some dramas and legends of neoromantic character depicting the past.

Straipsnyje analizuojami koncepto „lietuviai“ pagrindiniai aspektai Rytų Latvijos (Latgalos) kultūrinėje aplinkoje. Tyrimo pagrindą sudaro „Latgalos lingvoteritorinio žodyno“ (2012) straipsniui „Lietuviai“ autorės surinkti šaltiniai: latgalių tautosakos tekstai, antroponiminiai ir toponiminiai duomenys, latgalių literatūra, istorijos, sociologijos ir etnologijos tyrimai, publicistika. Žodyno straipsnyje autorė padarė išvadą, kad konceptas „lietuviai“ Latgalos kultūrinėje aplinkoje atskleidžiamas trimis aspektais: etnolingvistiniai kontaktai, valstybingumo idėja; šiuolaikiniai lietuvių kultūros ženklai Latgaloje. Šiame straipsnyje, pasitelkiant kognityvinės semantikos teorines išvadas, koncepto „lietuviai“ semantinė struktūra analizuojama pagal tokį principą: nominatyvinis laukas (etnonimo variantai: leiši, lītaunīki, litviaki, lītuvīši, leitovīši); interpretacinis laukas (vertinamoji nuostata opozicijoje „savas-svetimas“), kuriame išskiriama religinė, socialinė (užsiėmimas, gyvenamoji erdvė), socialinės kultūros (papročiai, tradicijos), lingvistinė (kalba, komunikacijos galimybė ir poreikis), perceptyvinė (išvaizda, paralingvistiniai požymiai), emociškai ir intelektualiai vertinamoji (būdo bruožai, temperamentas) zona. Šio tyrimo duomenys rodo, kad konceptas „lietuviai“ atskleidžia kelis bendrus požymius lietuvių ir latgalių kultūros istorijoje: bendra kilmė ir giminiškos kalbos, priklausymas katalikų tikėjimui, valstybingumo idėja, tačiau charakterio bruožų stereotipiškas suvokimas, kaip kaimynams būdinga, yra gana negatyvus (lietuviai vaizduojami kaip kvailiai, mušeikos, prekiautojai, savanaudžiai). Palyginus su kituose Latvijos etnografiniuose regionuose gyvenančių latvių įvaizdžiu apie lietuvius, Latgaloje lietuviai turi daugiau „savojo“ požymių (ryškiausiai tai atsiskleidžia koncepto socialinėje ir religinėje zonoje). To priežastis – Latgalos teritorijos ilgalaikė atskirtis nuo likusios Latvijos bei istorinis bendrumas su lietuviais (1561 m. Latgalos teritorija tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, nuo 1569 iki 1772 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) dalis). Paper analyses the basic aspects of the concept Lithuanians in the cultural environment of Eastern Latvia (Latgale). The basis of the research is the author's collected sources on the entry Lithuanians of "Latgale Linguo-Territorial Dictionary" (2012). These sources are Latgalian folklore texts, antroponymy and toponymy data, Latgalian literature, history, research in sociology and ethnology, and journalism. The author of the paper concludes that the concept Lithuanians in the cultural environment of Latgale can be described in 3 basic aspects: ethnolinguistic contacts; statehood idea; cultural signs of Lithuanians in contemporary Latgale. Using theoretical knowledge of cognitive semantics, the semantic structure of the concept "Lithuanians" in this paper is analyzed according to the following principles: nominative area (variants of the ethnonym Lithuanians , lītaunīki, litviaki, htuviši, leitovīši), interpretive area (evaluative attitude of the opposition „familiar – unknown“), which includes religious, social (occupation, living space), socio-cultural (customs and traditions), linguistic (language, necessity and possibility of communication), perceptive (outward appearance, paralinguistic features), emotionally and intellectually evaluative (character traits, temperaments) area. The obtained data of the research proves that the concept Lithuanians reveals several common features in Lithuanian and Latgalian cultural history: common origin, cognate languages, belonging to Catholic Church, statehood idea, while the stereotyped percept of character traits, typical for neighbours, is quite negative. In comparison with the perceptions of Lithuanians of those Latvians who live in other ethnographic regions of Latvia, Latgalians attribute more 'familiar' features to Lithuanians (most notably it is revealed in social and religious areas of the concept). It can be explained by the long-term spatial separation of Latgale from Latvia and historically formed common history with the Lithuanians, (in 1561 the territory of Latgale was a part of the Lithuanian Grand Duchy, from 1569 to 1772 a part of the common Polish-Lithuanian State, the Rzeczpospolita).

Romo Oranto, kaip knygos dailininko, kelią puikiai apibūdina Donaldo Kajoko eilėraštis „Nežinomo viduramžių dailininko piešinys“, kuris yra vienoje iš paskutinių dailininko kurtų knygų, pareikalavusių dvasinių ir fizinių jėgų. Orantą galima apibūdinti kaip viduramžių dailininką, puikiai išmaniusį savo amatą ir toli nuo jo nenukrypusį - nuosekliai kūrusį knygas ir knygos meną tobulinusį visą gyvenimą. Epitetą nežinomo galėtume interpretuoti kaip mūsų pačių vis dar iki galo neatrastą, nepakankamai įvertintą ir apibūdintą. Taip pat tokį, kuris tarsi sąmoningai slėpėsi už knygų autorių, nedemonstruodamas savojo „aš“. Rašytojas, atrodo, jam buvo svarbiausias - siekdavo jį atskleisti ne vien knygoje suguldytu tekstu, bet ir kitais jos elementais: raštu, parašu, portretiniu atvaizdu. Ir savo kurtomis iliustracijomis. Romo iliustracijos knygose buvo tarsi jo perregėta vizualinė visuma, rašytojo kalbėjimo ženklinę išraiška. Norint apibūdinti Romo Oranto knygos meno ypatumus, jo kūrybinį kelią galima skelti į du laikotarpius: iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir po jo (šie etapai labai ryškūs ir šalies spaudos mene), taip pat galima skirti tris dailininko kūrybos etapus. Ankstyvuoju etapu, sutapusiu su sovietmečiu, Romas formavosi kaip knygos dailininkas, o brandžiuoju kūrybos laikotarpiu galima vadinti paskutinį XX a. dešimtmetį - 1990-1998 metus, kai dailininkas daugiausia kūrė knygų iliustracijas. Deja, to meto poligrafija nebuvo palanki knygos menui puoselėti. Šio laikotarpio Oranto sukurtos iliustracijos tarsi knygą laikančios ir rėminančios kolonos, joms būdingas dekoratyvus simbolinis pradas. Tai ženkliški kruopščiai plunksnele ir tušu kurti piešiniai, knygoje turintys aiškią loginę seką. Brandžiuoju laikotarpiu susiformavo individualus jo braižas bei subtilus „orantiškas“ knygos meno stilius.

B. Sruogos disertacija „Die Darstellung im litauischen Volksliede” (München 1923) ir vadovėlis „Rusų senoji literatūra” (Kaunas 1931) nagrinėjami komparatyvistiniu aspektu. Sruoga nuosekliai išaiškina lietuvių ir slavų (rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių) liaudies dainų poetikos paraleles: struktūrą ir rimą, ritmą, refreną, paralelizmo tipus, palyginimus ir epitetus, metaforines konstrukcijas, simboliką. Europietiškos teorinės ir lyginamosios tradicijos panaudojimas, leido atskleisti dainų poetikos archajiškumą ir ją susisteminti. „Rusų senoji literatūra” – pirmas ir kol kas vienintelis vadovėlis, kurio ypatumai nulemia didėjantį jo aktualumą. Tai yra: 1) išsamus Senovės Rusijos raštijos ir istoriografijos apie ją pateikimas; 2) senosios rusų literatūros nagrinėjimas istoriniame ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės polifoninės kultūros aspektuose; 3) istorinio-sociologinio ir estetinio-poetinio traktavimo sintezė – čia pasireiškė mokslinis ir poetinis Sruogos talentas; 4) specifinės rusų viduramžių raštijos tradicijos įtraukimas į Lietuvos mokslinę, švietimo ir kultūrinę apyvartą (vertimai ir transkripcijos, rašytojų, knygininkų pavardžių, kūrinių pavadinimų, senųjų rusų žodžių ir posakių, literatūrinių ir kitokių terminų lituanizavimo variantiškumas) The article considers the "Die Darstellung im litauischen Volksliede" (München 1923) dissertation by B. Sruoga and his university manual "Rusų senoji literatūra" (Kaunas 1931) in the comparative aspect. The usage of European theoretical and comparative traditions helped to reveal greater archaism typical for the poetics of dainas and systematize its description. At the same time if compared with Lithuanian dainas, the poetics of Slavic folk songs become more apparent. "Rusų senoji literatūra" is the first and the only manual in the field, the increasing relevance of which is predetermined by the following factors: 1) the manual provides the complete picture of old Russian literature as well as historiography on it; 2) it reveals the Lithuanian national idea and the acceptance of Russian literature links with the polyphonic culture of the Great Principality of Lithuania; 3) it rombines historical and sociological approach with aesthetic and poetic one, which proves the talant and the experience of Sruoga as an academic and a poet

Augant genetiškai modifikuotų produktų (GMP) kiekiams, tampa svarbu ištirti, kokia yra situacija šioje srityje. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti genetiškai modifikuotų produktų potencialą Lietuvos rinkoje ir jų tendencijas iš vartotojo perspektyvos. Lietuvos rinkoje GMP ir jų įvairovė smarkiai didėja. Prekybos centruose GMP pozicionuojami šalia įprastų produktų, aiškiai nenurodant jų kilmės ir be unikalių etikečių. Visi didieji Lietuvos prekybos tinklai parduoda produktus su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO), ypač kepimo aliejus, riebalų mišinius, majonezą. Apžvalginio Lietuvos vartotojų nuomonės apie GMP ir GMO tyrimo rezultatai parodė, kad ji yra neigiama ir blogėja dėl ateinančios vis labiau neraminančios informacijos apie GMP. 2010 m. „Sprinter“ Omnibus tyrimas parodė, kad net 42 proc. respondentų teigė, kad GMO buvimą nusipirktuose prekybos centre produktuose pamatė tik grįžę namo ir atidžiau perskaitę informaciją mažu šriftu produkto etiketės apačioje. Kaip parodė tęstiniai tyrimai, atlikti 2007, 2009 ir 2010 metais, labiausiai Lietuvos vartotojus neramino informacijos trūkumas apie genetiškai modifikuotus organizmus ir produktus, o taip pat jų poveikį žmogaus sveikatai. Palyginus GMP ir tradicinių produktų kainas Lietuvos prekybos centruose, 2011 m. rudenį buvo pastebėtas akivaizdus kainų skirtumas. Genetiškai modifikuoti produktai buvo pigesni, nei tradiciniai. Dėl ekonomikos sulėtėjimo Lietuvos rinkoje galima spėti, kad vartotojai rinkosi pigesnius produktus. The paper analyses the genetically modified organism products (GMP) in relation to genetically modified organisms (GMO) from two perspectives: 1) from the theoretical standpoint, discussing the GMO and GMP trade conditions and 2) from the practical perspective, namely analysing the availability of GMP in the Lithuanian market. With the growing of genetically modified products (GMP) levels, it becomes important to examine the situation of genetically modified products. According to various studies on Lithuanian public opinion on genetic modification, genetically modified organisms and their products, we can provide for the future of GMOs in the Lithuanian market. Although there are different opinions about genetically modified products not only in Lithuania, but also throughout the world, the level of development in this area increases every year. This is one of the reasons for which it is necessary to know and explore the Lithuanian population, as the buyer of the genetically modified products, and to examine the Lithuanian market of these products. Although the market is limited for these products, it is still very important to know as much as possible about genetically modified organisms and their effects on humans and the environment, and the future of the people, as consumers have their own opinion about them.

Mykolas Homolickis (Homolicki, 1791-1861) buvo medicinos profesorius, bet iš pašaukimo – istorikas, žinomas visiems tyrinėtojams, besidomintiems Vilniaus kultūros ir meno istorija, nes su jo pavarde siejama tokių iškilių paminklų kaip Vilniaus katedros ir jos Šv. Kazimiero koplyčios, kitų svarbių objektų mokslinio tyrimo pradžia. Tiesa, daugelis kadaise jo paskelbtų duomenų ar svarstymų vėliau yra pakartota kitų tyrėjų, todėl dabar jau ne visada atsimenama, kad būtent M. Homolickiui priklauso vieno ar kito teiginio autorystė. Būtent jis atkreipė dėmesį į tokių vertingų šaltinių, kaip procesijų ir iškilmių aprašymai, teikiamas galimybes, pirmasis plačiau aptarė 1604 m. šv. Kazimiero kanonizacijos procesiją. Homolickiui priklauso nemažos dalies Lietuvos kultūros ir meno istorijai reikšmingų objektų, tokių kaip P. Smuglevičiaus Vilniaus miesto vaizdai, Vilniaus katedros lobynas ir žymiausios jo vertybės, įvedimas į mokslinę apyvartą. Mokslininkas puikiai suvokė estetinę bei etinę meno kūrinių vertes, jų reikšmę moraliniam visuomenės ugdymui. Daugelis jo tekstų publikuota anonimiškai, galbūt dėl visų amžininkų pabrėžiamo jo kuklumo, nors to meto skaitytojams daugumos jo paskelbtų publikacijų autorystė buvo žinoma. Šio straipsnio tikslas – priminti kiek primirštą XIX a. Vilniaus intelektualinio gyvenimo figūrą, apžvelgti svarbiausius jo paskelbtus ar rankraščiuose likusius tekstus, išryškinti juose gvildentų problemų ir skelbtų faktų reikšmę tolesniems Lietuvos meninio paveldo tyrimams, jų įtaką formuojant to meto visuomenės požiūrį į senovės meno paminklus. Michal Homolicki (1791–1861) was a professor of medicine but from the calling he was a historian well-known to all researchers who were interested in Vilnius culture and art history. His name is related to the beginning of the researches of such outstanding monuments as Vilnius Cathedral and its St. Casimir's chapel and other important objects. In fact, Homolicki disclosed a lot of data and consideration and later the majority of them were repeated by other researchers, therefore, it is not always remembered that the authorship of one or another statement belongs to Homolicki. He paid attention to the opportunities of such valuable sources as the descriptions of processions and solemnities and was the first who discussed the 1604 canonization procession of St. Casimir in a wider way. A big part of significant objects of Lithuanian culture and art history belongs to Homolicki, for instance, P. Smuglevičius' Vilnius city views, a treasury and the first values of Vilnius Cathedral, introduction to scientific circulation. The scientist perfectly understood aesthetic and ethic value of artworks and their significance to moral education of the society. The majority of his texts were published anonymously. Maybe because of his modesty emphasised by his contemporaries, although the readers of that time knew the authorship of the majority of his publications. An aim of the article is to remind a forgotten figure of Vilnius intellectual life of the 19th c., to review his most important texts which were published or remained as manuscripts, to emphasize the importance of analysed problems or disclosed facts to further researches of the Lithuanian art heritage, and to reveal its influence to the formation of the public attitude of that time towards the antique art monuments.